„Ar svarbus mačas, ar ne, mes, lietuviai, kiekvienose rungtynėse norime laimėti“, - teigė K.Lavrinovičius.
Po antrųjų Lietuvos rinktinės draugiškų rungtynių, kurios atnešė pergalę su čekais, K.Lavrinovičius nebuvo registruotas rungtynėms, tačiau geros nuotaikos neprarado. 31 metų puolėjas, kaip visada, nuotaikingai bendravo su savo broliu Darjušu.
- Kaip pats asmeniškai vertinate savo žaidimą pirmosiose draugiškose rungtynėse? - lrytas.lt paklausė K.Lavrinovičiaus.
- Nekaip. Žinodamas, kaip galiu rungtyniauti, galiu pasakyti, kad sužaidžiau 50 proc. savo galimybių.
- Treneris kol kas nėra labai patenkintas aukštaūgių žaidimu. Kaip pats vertinate priekinės linijos pasirodymą?
- Aš atskirai nevertinu, kaip žaidžia aukštaūgiai ir kaip mažiukai. Krepšinis - komandinis žaidimas, vienas kitam turime padėti. Jeigu didelis žmogus pralaimi kovą dėl kamuoliuko, mažiukas žaidėjas turi padėti. Jeigu mažiukui kas nors nesiseka, turi aukštaūgis padėti. Komanda pralaimi kovą dėl atšokusių kamuolių, kalti ne vien tik aukštaūgiai.
- Po pirmojo pralaimėto mačo ilgai negalėjote užmigti?
- Ketvirtą ryto užmigau. Atsikėliau 9 valandą - pusryčiai, vėliau treniruotė.
- Trūksta miego?
- Nieko. Pamiegosim, kai laimėsim (juokiasi).
- Šią vasarą rinktinėje labai didelė konkurencija tarp aukštaūgių. Ar nekyla mintis, kad galite išgirsti savo pavardę, kai bus atsisakoma likusių žaidėjų?
- Be abejo, tokios mintys kyla. Bet aš stengiuosi apie tai negalvoti - dirbu, padedu jaunimui, patariu. Juk turiu patirties, aštuonerius metus žaidžiu rinktinėje, kovojau ne viename finale. Tai, ką moku, savo patirtį perduodu jaunimui.
O dėl to, kurie žaidėjai paliks rinktinę - tai trenerių sprendimas, jie mato, kuris krepšininkas
reikalingesnis.
- Jeigu reikėtų pačiam nuspręsti, kas lieka rinktinėje - Kšyštofas ar Darjušas, kurį žaidėją pasiliktumėte?
- Norėčiau, kad brolis būtų dvyliktuke. Ar paaukočiau savo vietą dėl brolio? Be abejo. Aš jau turiu Europos čempionato auksą, o brolis dar neturi. O šiais metais yra didžiausia galimybė išpildyti šią svajonę. Jei reikėtų, tikrai užleisčiau vietą broliui.
- Kuris yra geresnis krepšininkas - jūs ar brolis?
- Man atrodo, kad brolis. Jis atletiškesnis, gal net kai kur šiek tiek protingesnis.
- Jei Lietuvos rinktinė laimės čempionatą, kiekvienas rinktinės žaidėjas turės įvykdyti duotą pažadą. Ką jūs pasižadėjote?
- Nuskust antakius... broliui (juokiasi).
- Pažadą įvykdysite?
- Stengsiuosi. Reikės palaukti, kol brolis užmigs (juokiasi). Bet iš pradžių reikia laimėti auksą.
- Kuris rinktinės krepšininkas pačiam labiausiai patinka kaip žaidėjas?
- Beveik visi vienodai patinka. Nėra taip, kad kažkuriam žaidėjui jaučiu didesnę simpatiją. Kiekvienas žaidėjas savo veiksmais, stipriosiomis savybėmis reikalingas komandai. Man jie visi - vienodo lygio.
- Ne vienerius metus Sienos klube žaidžiate su Rimantu Kaukėnu. Galbūt su juo žaisti rinktinėje lengviau?
- Su Rimu Sienoje žaidžiame jau trejus metus, todėl vienas kito krepšinio filosofiją, supratimą jau pažįstame.
- Ar aikštėje esate emocingas?
- Be abejo, kiekvienose rungtynėse.
- Su teisėjais ginčijatės?
- Pastaruosius metus jau taip nėra. Aš galiu paklausti, už ką skyrė baudą, bet kad pyktis - niekada.
- Jūsų brolis Darjušas minėjo, kad pastaruosius dvejus metus ne senėja, o jaunėja. Kokia jūsų sportinė forma?
- Viskuo esu patenkintas, jaučiuosi labai gerai. Išskyrus tas dvi savaites, kai labai stipriai sportavome fizinio pasirengimo treniruotėse ir jaučiausi pavargęs. Dabar jau atsigaunu, jėgos grįžta.
Dabar dar tokie metai, kai sveikata dar leidžia bėgti, žaisti krepšinį, turiu nemažai patirties. Tai yra vieni iš geriausių mano karjeros metų. Šį sezoną įrodžiau, kad dar galiu žaisti, kad yra parako.
Nežinau, kokį mane žiūrovai iš šono mato, kaip aš atrodau, bet savimi dar nesu nusivylęs. Visi kalba, kad 31-eri ar 32-eji yra jau senatvė krepšininkui, saulėlydis, bet aš jaučiuosi puikiai.
Negaliu sakyti, kad sveikata neleidžia bėgti ir šokti.
- Kiek dar metų planuojate žaisti krepšinį?
- Su Sienos „Montepaschi“ pasirašiau naują trejų metų kontraktą, tai dar trejus metus tikrai žaisiu (šypsosi).
- Sienos komandoje žaidžiate jau ketverius metus ir sudarėte naują sutartį. Kodėl? Patinka Italija?
- Viskas patinka - klubas, organizacija, sąlygos, miestas, maistas, oras, žmonės. Viskas.
- Nesinori naujų iššūkių? Pakeisti klubą, aplinką?
- Žinoma, norėčiau pažaisti kituose klubuose. Bet dabar gyvenu ne dėl savęs, žiūriu, kad šeimai būtų geriau. Vaikai jau dvejus metus vaikšto į italų mokyklą, jau po truputį kalba itališkai. Jeigu reikėtų važiuoti, pavyzdžiui, į Turkiją, viskas prasidėtų iš naujo.
- Planuojate ir baigęs karjerą su šeima gyventi Italijoje?
- Žmona kažką apie tai kalbėjo, bet aš pasakiau „ne“ ir nutarėme, kad gyvensime čia, Lietuvoje.
- Ar kalbate itališkai?
- Si signore. Parlo un po (liet. „Taip, pone, šiek tiek kalbu“ - red).
- Ką planuojate veikti baigęs karjerą?
- Dar nežinau, apie tai negalvojau. Ar norėčiau būti verslininkas? Žiūrint, koks būtų verslas. Suprantate, aš jau toks žmogus, kuriam geriau mažesnis, bet garantuotas atlyginimas. Nenorėčiau būtų didelis verslininkai, kurie naktimis nemiega, baiminasi dėl sandorių ir panašiai.
Man geriau kokį darbą susirasti su garantuotu atlyginimu. Ir svarbiausia, kad aš tą darbą mylėčiau. O koks darbas bus, spręsiu po karjeros.
- Esate finansiškai apsirūpinęs, turbūt baigęs karjerą ir galėtumėte leisti sau nedirbti?
- 10-20 metų į priekį užtektų. Bet, kita vertus, kuo daugiau pinigų, tuo daugiau išlaidų. Žiūrint, kaip tu, žmogus, gyvensi. Tą sumą, kurią aš esu dabar uždirbęs, vienas žmogus gali išleisti per metus, o kitas - per 30 metų. Viskas priklauso nuo to, kaip žmogus gyvena.
- Esate išlaidus ar stengiatės taupyti?
- Viskas proto ribose. Kai kuriuose dalykuose savęs neriboju. Pavyzdžiui, pirkdamas maistą. Kai norime nueiti į gerą restoraną, gerai pavalgyti, arba kokį gražų rūbą - striukę ar džinsus - nusipirkti, pinigų neskaičiuoju. Bet neapgalvotiems dalykams neišlaidauju.