Apie spaudimą Lietuvos rinktinėje, beprotiškus graikų sirgalius ir apie kitą NBA pasaulį Š.Jasikevičius Maskvoje kalbėjosi su portalo sports.ru žurnalistu.
– Šarūnai, pastaruosius dvejus metus jūs neatstovavote Lietuvos rinktinei. Kokia pagrindinė priežastis, kuri atvedė jus į komandą šiais metais?
– Su treneriu Kęstučiu Kemzūra palaikome labai gerus santykius nuo senų laikų. Mes dažnai kalbamės, aptariame rinktinės reikalus ir jis visada man sakė, kad norėtų, jog sugrįžčiau, nes jam reikalingas toks žaidėjas, kaip aš. Taip, kad pagrindinės priežastys – puikūs santykiai su treneriu ir faktas, kad čempionatas vyks Lietuvoje. Tai labai įkvepia.
– O apie ką jūs galvojote, kai žiūrėjote į rinktinę iš šalies per pastaruosius du sezonus?
– Tiesą pasakius, apie tai daug negalvodavau. 2009 metais Lenkijoje buvo labai keista žiūrėti į komandą, kuri nuolat pralaimi. Pernai metais buvo smagu žiūrėti, kaip jie pranoko visus lūkesčius, rodydami puikų žaidimą. Labai džiaugiausi už K.Kemzūrą ir jaunus mūsų vaikinus. Bet ir vėl buvo keista, niekas iš ekipos to nelaukė, o ji tiesiog „žudė“ visus.
– Teko girdėti tokią nuomonę, kad iki galutinės pergalės pasaulio čempionate Lietuvai pritrūko pasaulinio lygio įžaidėjo. Sutinkate?
– Nemanau, kad pasaulinio lygio įžaidėjas būtų turėjęs didelės reikšmės rungtynėse su JAV. Lietuvos rinktinei vienu metu sutapo daug dalykų, kurie laiku suveikė - tai labai svarbu tokiuose turnyruose. Žinoma, reikia daug dirbti, kad taip įvyktų, bet niekada negali būti garantuotas. Tikimės, kad kažkas panašaus įvyks mums ir šiais metais.
– Jūs jaučiate milžinišką spaudimą, kuris krito ant jūsų komandos šią vasarą?
– Aš nejaučiu spaudimo. Bet suprantu, kas už to stovi, ko žmonės laukia iš mūsų. Gaila, kad praradome Liną Kleizą ir Joną Mačiulį, jie mums būtų labai padėję. Bet reikia eiti į priekį.
– Ir netgi nešauna į galvą mintis, kad galite labai nuliūdinti tris milijonus žmonių?
– Nereikia taip globaliai mąstyti. Kai kurie žmonės taip galvoja, bet aš nenoriu koncentruotis į tai. Ši istorija apie tai, kad reikia spausti save kiekvieną dieną treniruotėse, o paskui žiūrėti, kas išeis. Aš įsitikinęs, kad didžiausias spaudimas „eina“ iš vidaus.
– Kas yra pagrindiniai Europos čempionato favoritai?
– Šiais metais jų labai daug. Ispanija, Prancūzija, Turkija, Rusija ir Lietuva - todėl, kad mes žaidžiame namuose. Serbija, mano manymu, labai stipri, jie vieni iš favoritų. Matyt, kažko nepaminėjau, tai tie vaikinai dabar užpyks ir prieš mane žais kovingai nusiteikę.
– Jūs žaidėte praktiškai visose šalyse, kur žmonės eina iš proto dėl krepšinio. Lietuvoje jį myli labiau negu kur kitur?
– Taip, ko gero, galima taip pasakyti. Mes net patys nesuprantame, iš kur ta aistra šiam žaidimui. Lietuvoje yra gilios krepšinio tradicijos, ir žmonės priverčia mus judėti į priekį. Būti šios kultūros dalimi yra puiku.
– Ar buvo jūsų karjeroje atvejų, kai žiūrovai įsikišdavo į žaidimą?
– O taip, žinoma. Rungtynės tarp Atėnų „Panathinaikos“ ir Pirėjo „Olympiakos“ - tai net ne krepšinis. Tai karas. Ten tenka susitaikyti su viskuo – peiliais, monetomis, buteliais. Monetos ir žiebtuvėliai – įprastas dalykas. Graikijoje labai sunku, mano gyvenime nieko panašaus nėra buvę. Per paskutinį mano sezoną „Panathinaikos“ ekipoje atvažiavome žaisti į svečius pas „Olympiakos“ ir per apšilimą jų gerbėjai į mus mėtė betono gabalus. Tikrai didelius betono gabalus. Po to pažiūrėjau į parketą ir pamačiau ten gulinčius tris peilius... Tai jau buvo nebejuokinga. Atrodo, kad atsakingi žmonės laukia, kol kažkas rimtai nukentės ir tik tada imsis kokių nors priemonių. Kasmet ten darosi vis beprotiškiau ir beprotiškiau.
– Jonui Valančiūnui tik 19 metų, jis sužaidė tik vienerias rungtynes Lietuvos vyrų rinktinėje. Kodėl jis toks populiarus Lietuvoje?
– Jonas – labai talentingas vaikinas. Jis jau laimėjo tris didelius jaunių lygio turnyrus. Kai tu jaunas, žmonės tave ypač palaiko. O Lietuvoje kaip tik dabar auga nauja karta. Jai turėti lyderį yra tiesiog puiku. Mes turime daug talentų, bet Jonas, be kitų gerų savybių, puikus vyrukas. Jis kuklus, neskraido padebesiais, atidžiai visų klauso. Todėl jis ir yra ypatingas.
– Jūs su juo jau pademonstravote tarpusavio supratimą. O su kuo jums apslritai buvo maloniausia žaisti savo karjeroje?
– Rinktinėje visada buvo kažkas, kam galima buvo perduoti kamuolį, pradedant Gintaru Einikiu. Buvo netgi Arvydas Sabonis, nesvarbu, kad ir ne pačios geriausios formos. Man visada sekėsi su partneriais visose komandose. Tel Avivo „Maccabi“ ekipoje tai buvo Maceo Bastonas ir Nikola Vujčičius. Atėnų „Panathinaikos“ komandoje – Mike'as Batiste'as. Tokie žaidėjai reikalingi, nes jie tavo žaidimą daro geresnį.
– Šių metų pradžioje palikote Vilniaus „Lietuvos ryto“ ekipą tvirtindamas, kad su Stambulo „Fenerbahce“ komanda turite daugiau galimybių laimėti Eurolygą. Po keturių trofėjų šiame turnyre jums dar yra svarbi motyvacija?
– Taip, žinoma. Man motyvacija yra kiekvienas turnyras. Atvirai pasakius, jei nebūtų jos, tai ir nežaisčiau būdamas 35 metų. Kai ateina lemiamos sezono rungtynės, jaučiu, kad noriu laimėti. Kai to nebejausiu arba mano kūnas pasakys, kad laikas sustoti – sustosiu.
– Kuri iš keturių pergalių Eurolygoje jums buvo ypatinga?
– Jos visos buvo ypatingos, bet su „Maccabi“ parodėme patį geriausią krepšinį, prie kurio, tarp kitko, ranką pridėjo ir Davidas Blattas. Buvome labai agresyvūs puolime, į mūsų žaidimą buvo gražu žiūrėti ir turėjome puikų kolektyvą.
– Ar išgyvenote, kad neilgai pavyko išsilaikyti NBA? Ar tai buvo tik dar viena lyga jūsų krepšinio kelionėje?
– Aš neteisingai pasirinkau NBA komandą ir ta klaida man labai pakenkė. Tai visiškai kitas pasaulis, kur ne viskas priklauso nuo tavęs. Ypač mainai, jie apskritai nuo tavęs nepriklauso. Mane išmainė tik todėl, kad mano sutartis buvo lygiai tokia pati, kaip ir kito žaidėjo. Visą vasarą, prieš pereinant į „Panathinaikos“, bandėme susitarti, jog būčiau dar kartą išmainytas. Mums nepavyko ir buvo pavojinga grįžti į „Golden State Warriors“ ekipą bei kovoti dėl laiko aikštelėje, nes buvo reali tikimybė prasėdėti sezoną ant suolelio. Todėl „Panathinaikos“ tiesiog buvo geriausias variantas tuo metu.
– O kokie buvo kiti variantai iš pradžių, be „Indiana Pacers“?
– Klivlando „Cavaliers“ ir Portlando „Trail Blazers“. Manau, kad reikėjo pasirinkti „Trail Blazers“.
– Jūs bent per nago juodymą patenkintas karjera NBA?
– Pirmus keturis mėnesius žaidžiau, nuolat buvau „vairininkas“, negalėjau trokšti kažko daugiau. Galbūt norėjau žaisti penkiomis minutėmis ilgiau, bet tuo metu tai nebuvo labai svarbu. Didžiausia mano problema buvo ta, kad nejaučiau malonumo, tai buvo komanda, kur nesutiko žaidėjų charakteriai. Dar buvo mano klaida, kad NBA kovoms nebuvau pasirengęs fiziškai ir po 50 rungtynių pradėjau „pasidavinėti“, nes tas ritmas man pasidarė per sunkus. Antram sezonui pasiruošiau geriau, vėl žaidžiau pirmus tris mėnesius. O po to – nelemti mainai. Kai atvažiavau į Oklendą, tiesiai iš oro uosto nuvykau pas ekipos vyriausiąjį trenerį Doną Nelsoną ir jis manęs paklausė: „Kas tu per žaidėjas?“ Pagalvojau: „Jis juokauja?“ Jie ką tik mane išmainė į savo komandą. Pristačiau save, bet supratau, kad nesu šios komandos plano dalis.
– NBA žaidimo lygis yra daug aukštesnis negu Europoje?
– Jis aukštesnis, bet ne tiek daug. Atvirai šnekant, man patiko NBA. Man patinka žaisti krepšinį, o ten būdavo 3-4 rungtynės per savaitę. Bet kas sutiktų žaisti, o ne treniruotis. Man patiko keliauti ir apskritai visa ta atmosfera, bet aš nežaidžiau ir tai buvo labai sunku psichologiškai. Čia yra nemažai procentų sėkmės. Reikėjo važiuoti į komandą, kuri „draugauja“ su europietišku krepšiniu. Maniau, kad teisingai pasirinkau vietą, nes nuolat kalbėdavausi su Larry Birdu ir Ricku Carlisle. Jie tikrai labai norėjo gauti mane. Jie paskui manęs atsiprašinėjo, bet man nuo jų atsiprašymų lengviau nebuvo. Praradau dvejus metus savo karjeroje.
– Kurią pusę palaikote dėl NBA lokauto?
– Nesuprantu, kodėl klubų savininkai sako, jog negauna pelno. Man kaip tik atrodo, kad jų reikalai klostosi neblogai. Nors suprantama, kad mažesniems klubams sunkiau užsidirbti. Bet dabar, kaip suprantu, savininkai nori daug ką paimti iš krepšininkų, pavyzdžiui, garantuotas sutartis. Paskutinį kartą, kai buvau Tel Avive, bendravau su Tony Parkeriu, kuris yra NBA žaidėjų atstovas. Jis man paaiškino detales - tai iš tiesų yra labai sudėtinga. Aš ne žaidėjų pusėje. Bet juk nebežaidžiu NBA. Būtų įdomu išgirsti klubų savininkų nuomonę. Štai skaičiau, pavyzdžiui, kad „Atlanta Hawks“ klubą pardavė už 400 mln. JAV dolerių. Jei tai nėra naudinga, tai kam pirkti? Ir jeigu tavo banko sąskaitoje lieka 20 milijardų, tai ko skųstis? Žinote, nekenčiu krepšinio verslo pusės, bet mums reikia su tuo gyventi.
– Kas šiandien yra geriausias pasaulyje įžaidėjas?
– Deronas Williamsas. Jis man labiausiai patinka. Jis taip pat kitą sezoną žais Turkijoje.
– O kaipgi Derrickas Rose'as?
– Jis man irgi patinka, bet jis nemoka mėtyti taip, kaip D.Williamsas. Nors su MVP titulu nepasiginčysi. Savęs su tais vaikinais nelyginu todėl, kad jie pernelyg aukštai šoka ir pernelyg greitai bėga.
– O tarp europiečių?
– T.Parkeris. Eurolygoje, ko gero, Dimitris Diamantidis. Man patinka žmonės, kurie įvairiais būdais daro įtaką žaidimui, yra komandų lyderiai. D.Diamantidis, be abejo, nuostabus žaidėjas ir dar puikesnis žmogus. Milošas Teodosičius? Su juo viskas gerai, bet mes neturime teisės girti vaikinų iš „Olympiakos“.
– Beje, tarp jūsų dviejų buvo kažkokia istorija, kurioje jis nelabai gražiai pasielgė?
– Nelabai ta istorija svarbi. Tiesiog, kai dažnai žaidi vienas prieš kitą tokioje beprotiškoje aplinkoje, kažkas būtinai nutiks. Kaip jis bepasielgtų, tai jo pasirinkimas. Gal jo toks stilius, bet „YouTube“ paprastai nemeluoja.
– Kai esi didis vyresnio amžiaus žaidėjas, ar realu dar ko nors naujo išmokti?
– Žinoma. Tai ir yra visas šio žaidimo grožis. Kiekvieną dieną įvyksta kažkas naujo. Visi juokauja, kad išmokau žaisti gynyboje, tik kai man sukako 30 metų. Bet kokiame amžiuje galima tobulėti.
– Kas jums labiausiai patinka krepšinyje?
– Rūbinė. Ypač, jei tu esi gerame kolektyve, pavyzdžiui – rinktinėje. Būtinai bus juokų, istorijų apie tai, kaip kas praleido praėjusį vakarą, paprastos, žmogiškos istorijos. Tikriausiai, kai baigsiu karjerą, šito man trūks labiausiai. Po pergalių tai pati geriausia vieta, kur gali atsidurti.
– Ar jau pagalvojate apie tai, ką darysite baigęs žaidėjo karjerą?
– Tiesą pasakius – ne. Suprantama, kad kažkaip tai bus susiję su krepšiniu, bet kol kas neturiu aiškios vizijos – ar noriu būti treneris, skautas arba dar kas nors. Bet, ko gero, ne žurnalistas. Dieve, tikrai ne žurnalistas! Nepagalvokite, nieko neturiu prieš, bet paprastai malonus pokalbis būna vienas iš dešimties atvejų. Kitais atvejais mane tiesiog bando išprovokuoti garsiai antraštei. Man labai patinka dirbti su vaikais. Visos stovyklos, kuriose dalyvavau, man beprotiškai patiko. Ir galbūt ten rasiu save ateityje.