Prastų akimirkų aikštėje daugiau nei gerų, ir tai geriausiai atspindi kontrolinių rungtynių rezultatai.
Europos čempionatui besirengiantys Lietuvos krepšininkai iš trijų repeticijų laimėjo tik vieną – prieš Čekiją (94:73).
Du pralaimėjimai – Slovėnijai (70:72) ir Rusijai (76:91) tapo įspėjimais Lietuvos komandai, kurios laukia dar vienas rimtas egzaminas – rytoj dvikova Madride su Ispanija.
„Dar trūksta žaidimo laisvumo, o tai įprastai ateina su pergalėmis. Nežinia, kaip komandą paveiktų pralaimėjimų serija”, – nerimavo R.Kurtinaitis.
Šiuo metu „Chimki” komandai vadovaujantis buvęs Lietuvos rinktinės žaidėjas ir treneris atidžiai stebi visas repeticijas ir turi kolegiškų klausimų dabartiniam strategui Kęstučiui Kemzūrai.
– Kokį įspūdį jums palieka Lietuvos rinktinė? – „Lietuvos rytas” paklausė R.Kurtinaičio.
– Mače su Rusija labiausiai pasigedau mūsiškių užsidegimo ir ryžto.
Andrejus Kirilenka ne kartą griuvo ir voliojosi kovodamas dėl kamuolio. Tokio lygio žvaigždė galėtų sau leisti žaisti laisviau, bet jis kovojo, nes jaučia malonumą žaisdamas krepšinį. To mūsų komandai tąsyk trūko.
– Kuris iš įžaidėjų atrodo geriausiai?
– Šarūnas Jasikevičius. Manau, jis turėtų žaisti starto penkete.
Nors Š.Jasikevičiui nėra svarbu, kada jis įsitrauks į žaidimą, šiuo metu jis atrodo rimčiausiai. Jo meistriškumas – tiesiog akivaizdus.
Regis, šios rinktinės koziriu galėtų tapti Š.Jasikevičiaus žaidimas du prieš du su Jonu Valančiūnu. Tai būtų stiprus tandemas.
Nežinau, galbūt vėliau Š.Jasikevičius bus įtrauktas į starto penketą. Dabar Kęstas, matyt, leidžia daugiau žaisti Mantui Kalniečiui, kad įgautų daugiau pasitikėjimo.
Tomas Delininkaitis yra labiau atakuojantysis gynėjas, mokantis žaisti du prieš du.
– Kurį iš atakuojančiųjų gynėjų pasirinktumėte į starto penketą?
– Vieni žaidėjai geriau jaučiasi starto penkete, bet nebūna tokie naudingi įsitraukę nuo atsarginių suolo. Kitiems – jokio skirtumo.
Jau dėliojasi penketas, kad šioje pozicijoje rungtynes pradėtų Rimantas Kaukėnas. Martynui Pociui nėra svarbu, kada įsitrauki į žaidimą. Sutartis su Madrido „Real” gal kiek išblaškė jį, bet tikiuosi, kad M.Pocius žais agresyviau.
Simui Jasaičiui irgi nesvarbu, kada jis pasirodys aikštėje. Aš mėgstu turėti dar porą stiprių žaidėjų, kurie galėtų pagyvinti žaidimą, jei mačo pradžia nesėkminga. Simas ir Martynas yra būtent tokie. Gal tokiu atveju į starto penketą verta įtraukti Mindaugą Lukauskį.
– Lietuvos komandoje lieka arši konkurencija dėl patekimo į galutinę sudėtį.
Kurie aukštaūgiai turi geresnių galimybių būti dvyliktuke?
– Man atrodo, kad kartais mes pernelyg daug laiko švaistome ieškodami, kas galėtų būti dvyliktasis žaidėjas rinktinėje.
Užuot ugdę nugalėtojų mentalitetą ir žaidę pasitelkdami pagrindinius žaidėjus, daug dėmesio skiriame krepšininkams, kurių vėliau bus atsisakyta.
Esu labai geros nuomonės apie Marijoną Petravičių. Europoje nėra daug žaidėjų, kurie galėtų gintis vienas prieš vieną taip kaip Marijonas. Tačiau per trejas rungtynes jo žaidžiančio beveik nemačiau.
Vertinu Kšyštofą Lavrinovičių, bet jis irgi nežaidė su Rusija. Nežinau K.Kemzūros plano, bet krepšininkams reikia neprarasti žaidimo įgūdžių, kad atėjus svarbioms kovoms visi būtų pasiruošę.
J.Valančiūnas irgi nepelnytai žaidė nedaug. Jis yra mūsų komandos garvežys, kuris galėtų žaisti po 30 minučių.
Jonas yra geros sportinės formos, turi pakankamai jėgos, o noro – daugiau nei reikia.
Išsamiau analizuojant reikėtų žinoti konkrečius K.Kemzūros tikslus. Aš šiame etape labiau rinkčiausi žaidėjus, su kuriais man tektų žaisti Europos čempionate.
Dabar priekinės linijos žaidėjų yra per daug. Mano nuomone, reikėtų paleisti du aukštaūgius, nes penkių tikrai užteks.
Neįsivaizduoju, kaip būtų galima per rungtynes panaudoti šešis aukštaūgius.
Padalijus žaidimo laiką po lygiai, jie nespėtų įsivažiuoti.
O jei čempionate du krepšininkai porą rungtynių praleistų ant suolo, trečiosiose jiems gali trūkti pasitikėjimo ir varžybų įgūdžių.
– Ko tikėtis per kontrolinį mačą Madride su ispanais?
– Ispanai beveik nevažiuoja žaisti svetur. Taip jie nepraranda treniruočių laiko kelionėms. Dažniausiai pasikviečia tris savus teisėjus, kurie padeda žaisti į vienus vartus.
Gal ir ne pačiu švariausiu būdu, tačiau šitaip ispanai išsiugdo nugalėtojų mąstyseną. Toks jų stilius.
Neatsitiktinai prieš kelias dienas ispanai sutriuškino prancūzus 24 taškais. Ir mes kasmet gaudavome apie 20 taškų.
Nesakau, kad nugalėti ispanų išvykoje neįmanoma, bet bus labai sunku.
Jeigu pralaimėtume, pamatytume klaidas, kurias galima taisyti, tačiau pasitikėjimo nepadaugėtų.
Juk pernai pasaulio čempionate Lietuvos rinktinė rungtynėse su ispanais buvo atsilikusi 17 taškų, bet pavijo, nugalėjo ir užšoko ant bangos, kuria pralėkė visą čempionatą Turkijoje.
Šiuo metu tokio pasitikėjimo, energijos, laisvumo trūksta.