Minus 12 – Madride ir plius 12 – Kaune.
Kontrolinėse rungtynėse su Ispanija per savaitę rezultatas apvirto aukštyn kojomis lietuvių naudai ir tai tikrai įvyko ne vien dėl savų aistruolių ar tautiečių teisėjų.
„Skyrėsi žaidimo intensyvumas ir jo lygis”, – aiškindamas tokį staigų virsmą pabrėžė Lietuvos rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra.
„Madride žaidėme ir intensyviau, ir agresyviau. Kaune lietuviai buvo kur kas agresyvesni”, – pripažino Ispanijos rinktinės strategas Sergio Scariolo.
„Jie pradėjo mačą labai agresyviai. Kur kas agresyviau nei mes”, – pridūrė Ispanijos rinktinės įžaidėjas Ricky Rubio.
Kodėl žaisti intensyviai ir agresyviai taip svarbu ir kodėl vienai komandai tai pavyksta geriau nei kitai?
Per pratybas kuria įtampą
„Intensyvumas – tai pirmiausia tempas, nesvarbu – puolant ar ginantis.
Jei varžovas nėra pratęs prie tokio tempo, anksčiau ar vėliau jis palūžta”, – aiškino Lietuvos rinktinės trenerio asistentas Robertas Kuncaitis.
Būtent intensyvumas leidžia būti stipresniems rungtynių pabaigoje.
Pernai pasaulio čempionate Turkijoje lietuviai tiesiog plėšė pergales varžovams iš nagų, nors rungtynėse su Kanada buvo atsilikę 17 taškų, su Ispanija – 18, su Prancūzija – 15.
Ne tik stiprus charakteris, bet ir idealiai parengti raumenys padėjo Lietuvos krepšininkams naikinti milžinišką skirtumą.
Tai pasiekiama per pratybas, kurias treneriai sustyguoja taip, kad veiksmo netrūktų nuo pirmos iki paskutinės minutės.
„Bandome per treniruotes didinti intensyvumą, kad būtume kuo arčiau varžybų atmosferos, – kalbėjo gynėjas Rimantas Kaukėnas. – Reikia, kad nuolat būtų įtampa.
Labai svarbu, kad visada būtume susikaupę, pasirengę žaisti intensyviai.
Jei per treniruotes kovosime dėl kiekvieno kamuolio, kiekvieną judesį atliksime šimtu procentų teisingai, būsime pasirengę ir varžyboms.”
Naudojo kūno daviklius
Rengdamasi rugpjūčio 31-ąją prasidėsiančiam Europos čempionatui per stovyklą Palangoje Lietuvos komanda pasitelkė ir dar nematytų prietaisų. Per pratybas žaidėjams ant kūno buvo tvirtinami davikliai. Jais tiesiogiai buvo matuojamas širdies susitraukimo dažnis.
Už aikštės stovintys prietaisai gaudė iš daviklių siunčiamą signalą, o kompiuterio ekrane treneriai iškart galėjo matyti, kokiu intensyvumu dirba krepšininkai.
Davikliai išsyk atskleistų simuliantus, jei komandoje tokių pasitaikytų.
Tačiau Lietuvos rinktinės trenerių štabui šiuolaikinės technologijos yra tiesiog metodas įsitikinti, kad krūviai paskirstomi pagal numatytą planą.
Šis planas yra sukurtas devynioms savaitėms – nuo pirmosios treniruotės liepos 21 dieną iki rugsėjo 18-osios – tą dieną Europos krepšinio čempionate vyks paskutinės finalinės kovos.
Dar prieš pasirengimo stovyklą K.Kemzūra ir fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius suko galvą, kaip parengti Lietuvos rinktinę, kad ji būtų kitokia nei varžovai.
Krepšinį galima žaisti greitai vieną dieną, antrą, gal ir tris iš eilės. Bet tai nėra tai, ko siekia Lietuvos komanda.
Jai svarbu turėti visų fizinių savybių visumą – greitį, ištvermę, jėgą, galią viso čempionato metu.
„Dabar reikia išmokti kentėti, – pabrėžė Lietuvos rinktinės įžaidėjas Šarūnas Jasikevičius. – Neužmirškite, kad čempionatas bus ilgiausias istorijoje. Jo metu dar kiek nors patobulėsime.”
Ypač intensyvūs pratimai žaidėjams lakstant per pusę aikštės ar po visą gali tęstis po 10 sekundžių. Kitą dieną – ilgiau.
„Kasdien dirbame vis kitu režimu, – aiškino fizinio rengimo treneris E.Kandratavičius. – Taip krūviai nesusiplaka į krūvą. Pirmą dieną patirtas krūvis netrukdo žaidėjams kitą dieną dirbti intensyviai.”
Visumą lemia detalės
Ketvirtadienio vakarą lietuviai intensyvumu pranoko 2009 metų Europos čempionus ispanus, kurių net šeši žaidėjai yra rungtyniavę NBA.
„Tarp NBA žaidėjo ir LKL vidutinioko skirtumas nėra labai didelis. Tiesiog vienas truputį greitesnis, truputį šoklesnis, truputį greičiau priima sprendimą. Iš tų trupučių ir susidaro lygių skirtumas.
Todėl viską nulemia detalės ir namų darbai, – kalbėjo R.Kuncaitis. – Kaip dirbsi, taip ir valgysi. Jeigu treniruotės vyksta intensyviai, būsi įpratęs palaikyti tempą, taip bus ir varžybose.
Aišku, būna, kad dėl įtampos per pirmąsias tris minutes pulsas pakyla labai aukštai. Tačiau vėliau, kai viskas nuslūgsta, išryškėja įdirbis.
Per rungtynes žaidimo tempą lengviau sumažinti nei padidinti. Negali per varžybas tiesiog panorėti: „Na, dabar jau bėgame.”
Jei nebūsi pasirengęs žaisti dideliu ritmu, neturėsi jokių šansų. Dabar krūvis po truputį mažėja, ir mes atrodome gyvesni. Songis (Darius Songaila) ir Darius (Darjušas Lavrinovičius) tapo pastebimai judresni.
Pats mačiau, kaip rungtynių su Ispanija pabaigoje Serge Ibaka sunkiai gaudė orą, o mūsiškiai lakstė lyg niekur nieko.”
Amžius – ne kliūtis lakstyti
Kruopščiai apskaičiuotas krūvis pastaruoju metu mažėja ir Lietuvos rinktinė įgauna lengvumo, kuris leidžia geriau gintis. Ir žaibiškai pulti.
„Malonu žaisti tokiu tempu, – po pergalės Kaune prieš Ispaniją sakė Š.Jasikevičius. – Nė vienas nežaidžia daugiau nei po 30 minučių. Tai ir turi būti mūsų pranašumas. Tolygi sudėtis, greitas ritmas.”
Pernai planetos pirmenybėse Turkijoje iki bronzinio finišo lietuviai taip pat lėkė milžinišku greičiu.
Regis, 25,5 metų žaidėjų amžiaus vidurkis leido mūsų šalies komandai būti greitesnei už varžovus. Šiemet keturiolikos pretendentų į Lietuvos rinktinę vidutinis amžius yra 29,4 metų.
Tačiau pastarosios kontrolinės rungtynės su Ispanija ir Rusija parodė: metai krepšinyje tėra nuogas skaičius.
Iš D.Songailos kamuolį gavęs Š.Jasikevičius per akimirką surado sprendimą ir Martyną Pocių atakos smaigalyje, kad jis iš po krepšio baigtų kelių sekundžių ataką mače su Ispanija.
Netrukus pats Š.Jasikevičius viską atliko iki pabaigos, nusinešęs kamuolį ant delno iki pat varžovų krepšio.
„Treneriai reikalauja, kad kuo staigiau bėgtume į greitą puolimą. Ir, žinoma, taip pat staigiai grįžtume į gynybą. Tuo mes pasižymėjome praėjusiais metais, – kalbėjo puolėjas Simas Jasaitis. – Tačiau ir ši komanda gali žaisti greitai.
Taip, vyresni žaidėjai kiek lėtesni. Bet jie bėga galvodami.”
Atrodo ne prasčiau nei pernai
Pernai mūsų šalies krepšininkų pulsas per pratybas neretai pasiekdavo 180 dūžių per minutę. Nors pagal pulsą sudėtinga lyginti pernykštės bronzinės komandos ir 2011-ųjų rinktinės žaidėjų galimybes, vaizdas aikštėje rodo, kad greitų atakų netrūks ir šiemet.
„Mes pastebėjome, kad beveik visų žaidėjų pulsas, pakilęs iki 180, greitai vėl tampa normalus, o tai – geras ženklas.
Bendras vaizdas šiemet ne blogesnis negu pernai”, – džiaugėsi E.Kandratavičius.