Gerų ženklų daugėja, bet bėdų netrūksta - trys žaidėjai gydosi traumas, ne visi žaidimo elementai tvirtai susiklijuoja, o laikas senka.
Kaip atrodė rinktinė per trijų rungtynių maratoną? Apie nacionalinės komandos problemas ir pliusus - lrytas.lt pokalbis su krepšinio ekspertu Steponu Kairiu.
- Ar rinktinės žaidimo kreivė šiuo metu yra kylanti, ar banguojanti?
- Žiūrint, kokia kreivė. Ji gali būti techninė, taktinė, emocinė, psichologinė. Viskas priklauso nuo etapo, kuriame esi. Dabar būtų neteisinga žaidėjus perkrauti emociškai ir daryti motyvacines kalbas prieš draugiškas rungtynes.
Emocijas reikėtų pataupyti tam periodui, kai prasidės kova dėl įskaitinių taškų. Mano supratimu, dabar tai ir yra daroma.
Prisimenant praėjusių metų pasiruošimą, tų pergalių daug nebuvo ir žaidimo kreivių analizių niekas nedarė. Svarbiausia, kokia rinktinė ateis į Europos čempionatą ir ką ji ten nuveiks.
- Taktiniu požiūriu žaidimas gerėja?
- Kad ir kiek jis begerėtų, visada jį reikės taisyti. Idealaus žaidimo niekada nebus. Jį visada reikia tvarkyti ir nesvarbu, koks lygis ir kokia komanda žaidžia.
Yra ką taisyti, ypač gynyboje. Nenoriu vardinti ką. Tiek individualioje, tiek komandinėje gynyboje reikia įdėti dar labai daug darbo. Aš įsivaizduoju, kad tas darbas vyks ir prasidėjus Europos čempionatui.
- Treneris K.Kemzūra po rungtynių dažniausiai įvardija pagrindines bėdas - prasta kova dėl atšokusių kamuolių, klaidos ir labai silpna aikštės gynyba. Ar taip yra dėl susižaidimo stokos, ar dėl kitų priežasčių?
- Mano manymu, kova dėl atšokusių kamuolių yra gynybos rezultatas. Jeigu tu gerai gyniesi, tai kamuoliai atšoka nuo krepšio, jeigu prastai gyniesi, jie įkrenta į krepšį. Kada yra perdėti komandiniai veiksmai ir krūvis perkeliamas į komandinį žaidimą pamirštant individualius veiksmus, kai žaidėjas turi daugiau atsakomybės ginantis vienas prieš vieną, atsiranda rotacija, tada kažkas vėluoja ir nebesusigaudo,kas ką turi atitverti.
Kaip pasideda rotacija gynyboje, sukasi žmonės, kažkas kažkam eina padėti, tada sunkiau atitverti žmones negu ginantis vienas prieš vieną. Labai didelė rotacija su labai dideliais savo ginamųjų žmonių palikimais ginantis - tai yra bėda.
Čia gali būti viena iš priežasčių, kodėl mes pralaimime kovą dėl atšokusių kamuolių.
Kita vertus, mūsų krepšinio mokykla nepasižymi „lipimu ant lentos“. Kai krepšininkas to nedaro, tada nesivysto ir nesilavina varžovo atitvėrimas, nes paprasčiausiai nėra ką atitverti.
Perdavimai ir klaidos taip pat mūsų bėda. Bet tai nėra trenerių kaltė - tu gali bausti žaidėjus, sugalvoti įvairiausių dalykų, per rungtynes suklydus krepšininkui pasodinti jį ant suolo. Galima bet ką sugalvoti, bet bendra problema yra perdavimo kultūros problema.
Mes atsiliekame kamuolio perdavimo kultūroje. Mūsų perdavimai yra ir netikslūs, ir lėtesni, nei, pavyzdžiui, ispanų - jų įžaistas kamuolys sukasi greitai ir tiksliai. Mums iki to trūksta. Mes galbūt kažką kitą gerai darome, galbūt geriau veržiamės. Galbūt.
Perduodant kamuolį mes atsiliekame nuo elitinio lygio. Tai nėra labai lengvai sutvarkomas dalykas. Pavyzdžiui, aikštės matymas - vienintelis Šarūnas Jasikevičius rinktinėje mato, kas iš tikrųjų vyksta baudos aikštelėje, kuris žaidėjas yra atsidengęs. Tik atsidenk ir iš karto gausi kamuolį.
Kiti žaidėjai to jausmo neturi. Jie bando perduoti kamuolį, bet neturi teisingo įgūdžio tai padaryti ir dažnai praranda kamuolį.
- Lietuvos rinktinė du kartus nusileido Rusijos rinktinei. Ar Lietuvos komandos treneriams nepavyko įminti D.Blatto taktikos, ar rusai - labai neparankūs varžovai?
- Aiškiai matosi, kad Rusijos rinktinė labai gerai parengta, geras psichologinis laukas, ji emociškai pakylėta. Mobili, greita komanda, kurią labai sunku sustabdyti. Ypatingai sunku tokius judrius aukštaūgius atitverti nuo krepšio kovojant dėl atšokusio kamuolio.
Kita vertus, rusai mums primėtė labai daug tritaškių dėl pernelyg didelės komandinės gynybos neakcentuojant individualių veiksmų. Komandinė gynyba dominavo, o vyrai turėtų daugiau dėmesio skirti individualiai gynybai, nes per toli paliekami ginamieji, pernelyg didelės distancijos. Todėl Lietuvos rinktinei nepavyko nei apsiginti nuo tritaškių metimų, nei atitverti varžovų nuo krepšio.
- Treneris K.Kemzūra sakė, kad geriausios rungtynės kol kas - su ispanais Kaune. Tame mače lietuviai buvo emociškai užsidegę, dalį rungtynių visiškai dominavo. Tačiau rungtynėse su Rusija ir Latvija ugnies buvo mažiau. Ar ši komanda - nuotaikos komanda?
- Visos komandos yra nuotaikos komandos, o visi žmonės - nuotaikos žmonės. Visi turi tokias savybes. Jeigu tu nugali ispanus, gauni kažkokį pasąmoninį pasitenkinimą, kuris tau neleidžia kitą diena išskirti tiek adrenalino, kad vėl žaistum visa jėga.
Čia tokie dalykai, kurie įrašyti mūsų genuose.
Treneris prieš rungtynes gali išsakyti didžiausią tiradą, uždegančią kalbą, bet pasiekti žaidėjo pasąmonę yra labai sudėtinga.
Bet nenorėčiau sureikšminti rungtynių su ispanais. Jie atvyko susipažinti su arena, kurioje galbūt žais finale.
Jie atvyko daugiau pamatyti, o ne parodyti. Akivaizdžiai matėsi, kad jie nežaidė aukščiausia pavara.
Žinoma, rungtynės su Ispanija Lietuvos rinktinei kol kas buvo pačios geriausios. Kokybės buvo daugiausia. Bet tos pergalės nereikia sureikšminti.
- Dėl traumų kuriam laikui iškrito trys aukštaūgiai - R.Javtokas, D.Songaila ir K.Lavrinovičius, todėl didesnis krūvis tenka kitiems priekinės linijos žaidėjams. Kuris iš jų žaidžia brandžiausiai?
- Kiekvienas žaidėjas turi savo pranašumą. J.Valančiūnas žaidžia geriau tada, kai turi daugiau erdvės aplink save, kai prieš pašokdamas gali žengti keletą žingsnių.
M.Petravičius moka užsiimti geras padėtis, „pagauti varžovą ant užpakalio esant arti krepšio“. Tokiais momentais jam reikia duoti kamuolį. Reikia jam duoti kamuolį po žaidimo du prieš du, tada pamatysite tikrąjį M.Petravičiaus žaidimo grožį.
Jis yra labai uolus komandinėje gynyboje, kartais - per uolus. Būna, kad jis pernelyg dėmesio skiria kitų skylių užkamšymui, palikdamas savo žmogų, kurio niekas nebegina. Tokiais atvejais atrodo, kad jis prasčiau ginasi, bet tai yra dėl to, kad jis pernelyg įnikęs į komandinę gynybą.
R.Javtokas žaidžia panašiai kaip M.Petravičius, galbūt žaidžia kiek aukščiau. Tie žaidėjai turi savo pliusų ir minusų, bet aš juos statau į vieną lentyną. Nemanau, kad R.Javtokas geresnis už M.Petravičių, o M.Petravičius geresnis už R.Javtoką.
Jų stiliai šiek tiek skiriasi ir galbūt M.Petravičių geriau leisti į aikštę rungtynių pabaigoje, nes jis taikliai meta baudas.
- Kol kas kiek nuvilia D.Lavrinovičiaus žaidimas. Ar rinktinėje turėtų likti abu broliai?
- Nenorėčiau kišti rankų į tokį jautrų klausimą. Tai yra sterili problema, kurią turėtų spręsti tik rinktinės treneriai. Nenoriu įsivelti į tokias diskusijas - tai būtų nereikalinga diskusija. Man labiau patinka girti - tegu visi žaidžia, o kas nežais, nuspręs treneriai. Patys juos išsirinkome, todėl jais ir pasikliaukim. Jeigu jau susimaus, tada karkim.
- Pastaruou metu T.Delininkaitis išėjęs į aikštę žaidžia atakuojančiu gynėju ir į pirmąją poziciją statomas rečiau. Kodėl?
- Jo originali pozicija ir yra atakuojantysis gynėjas. Grubiai kalbant, 80 procentų jis yra antras numeris, 20 procentų - pirmas numeris. Įžaidėjo pozicija Tomui yra antraeilės pareigos.
Įžaidėjas nėra tas, kuris persivaro kamuolį, sužaidžia du prieš du ar pataiko tritaškį. Tai dar nėra įžaidimas. Tomas tą gali padaryti iš bėdos, leidžiant atsipūsti Šarui ar M.Kalniečiui. T.Delininkaitis gali būti atsarginis, trečias įžaidėjas.
Toks gali būti ir R.Kaukėnas. Jie galėtų dalintis „combo-guard“ pozicija.
Pagrindiniai įžaidėjai yra aiškūs - Š.Jasikevičius ir M.Kalnietis. Jie yra labai skirtingi žaidėjai - Mantas labai tinka prie greito ir intensyvaus žaidimo. Jis puikiai atliko savo vaidmenį praėjusiais metais prie gynybos ir kontraatakų. Tai yra M.Kalniečio veiklos laukas.
Esant aikštėje Š.Jasikevičiui greitą puolimą taip pat galima vystyti, nes jis gali atlikti greitą antrąjį perdavimą. Bet kamuolį atsikovojusiam aukštaūgiui reikia kuo greičiau surasti Šarūną, kad jis galėtų staigiai atlikti antrąjį perdavimą. Tą jis daro geriausiai rinktinėje.
- M.Lukauskis iš pradžių buvo giriamas, bet vėliau draugiškose rungtynėse priblėso. Kaip vertinate jo žaidimą?
- Jis dėl kažkokios priežasties yra paliktas ir ta priežastis tikriausiai tebėra. Jei jos nebus, jį paleis. Bet aš nenoriu vertinti ir sakyti, jog treneriai apsiriko jį pasilikdami. Nenoriu maltis ir gadinti kažkam nuotaikos. Jeigu treneriai jį turi rinktinėje, reiškia priežastis yra.
Jeigu būtų mano rinktinė, galbūt būčiau kitaip pasielgęs, kitą žaidėją paėmęs. Bet nereikia postringauti - sprendimus priima treneriai, kurie svarsto, mąsto, atsirenka.
- Daug kalbama apie rinktinės problemas. O kokios šios komandos stipriosios vietos?
- Geras klausimas. Žaidimo pastatymo idėjos yra geros, pliusas gali būti lygi sudėtis, maksimalus nusiteikimas žaidžiant virš savo galimybių ribų čempionato metu. Pliusas gali būti ir sirgalių jūra, pliusas gali būti ir pirmosios pergalės.
Išskirtinumų kažkokių nepamatyčiau. Mes turime vienodo pajėgumo žaidėjus, labai įdomią komandą, įdomiai sustatytą žaidimą, kurį dar galima tvarkyti. Aš žinau, kad yra potencialas. Mūsų komandos pranašumas - darbštume, gebėjime labai greitai ir efektyviai tvarkyti problemas.
Žinau, kiek dirba tie žmonės, kad net prisiskambinti sunku. Kai tik paskambinu, tai jie peržiūras daro, tai susirinkimus, tai dar kažką. Aš tikiu trenerių kolektyvu ir žaidėjais. Gerame kolektyve ir slypi jėga.
Rinktinė neturi megažvaigždžių, kaip rusai turi A.Kirilenką ar ispanai P.Gasolį. Pernai turėjome L.Kleizą, kuris buvo iškilęs aukščiau kitų, bet šiemet to neturime. Tą reikės kažkuo tai kompensuoti.
Svarbiausia įgyti sparnus tada, kada reikia juos įgyti. Ne per pasirengimo etapą, o tada, kada reikia - kad išsiskleistų sparnai po pirmųjų rungtynių. Prieš britus, lenkus, turkus - ir tada pradėti skrydį virš Europos.