Vos du milijonus gyventojų turinti Slovėnija yra viena mažiausių Europos valstybių, tačiau sporto mėgėjai gali išvardyti dešimtis garsių slovėnų krepšininkų pavardžių.
Vis dėlto žvaigždžių nestokojančiam Slovėnijos krepšiniui trūksta vieno svarbaus dalyko – šios šalies vyrų rinktinė dar niekada nėra tapusi žemyno pirmenybių prizininke.
Realus tikslas – pusfinalis
Arčiausiai tikslo slovėnai atsidūrė užpernai, kai Lenkijoje vykusiose žemyno pirmenybėse pirmą kartą pateko į pusfinalį, bet pralaimėję dvejas paskutines rungtynes užėmė ketvirtąją vietą.
Slovėnijoje tai buvo įvertinta kaip puikus rezultatas ir sužadino dar didesnį apetitą, kurį nedidelės Alpių šalies krepšininkai mėgins patenkinti Lietuvoje.
Vis dėlto šiais metais rinktinėje atsisakius žaisti visam būriui žvaigždžių daugelis sirgalių abejoja komandos galimybėmis. Kita vertus, tarp aistruolių yra nemažai reikalaujančių nesitraukti nė per žingsnį.
„Pusfinalis yra realus tikslas”, – su reikliausiais Slovėnijos krepšinio gerbėjais sutinka ir vienas rinktinės lyderių Goranas Dragičius.
Žvaigždės ištarė „ne”
Siekti aukštų vietų Slovėnijos rinktinei labiausiai trukdo tai, kad jai niekaip nepavyksta suburti stipriausios sudėties. Šiame amžiuje nebuvo dar nė vieno turnyro, į kurį būtų atvykę visi geriausi slovėnų krepšininkai.
2011 metų Europos čempionatas nebus išimtis – prie rinktinės vairo debiutuojantis treneris Božidaras Maljkovičius išgirdo ne vieną geriausių Slovėnijos krepšininkų ištartą „ne”.
Šią vasarą išsigydyti įsisenėjusias traumas ar tiesiog pailsėti nusprendė Beno Udrihas, Primožas Brezecas, Gašperas Vidmaras ir Domenas Lorbekas.
Dar kartą patvirtino, kad negrįš į rinktinę, jau prieš keletą metų su ja atsisveikinęs Radoslavas Nesterovičius, o su Slovėnijos krepšinio „sunkiuoju vaiku” Saša Vujačičiumi nei nacionalinės federacijos vadovams, nei rinktinės treneriui apskritai nepavyko susisiekti.
Tarsi būtų maža praradimų, jau treniruočių stovykloje traumą patyrė ir su viltimis nuvykti į Lietuvą atsisveikino Boštjanas Nachbaras.
B.Maljkovičių visa tai suerzino, bet strategui teko susitaikyti su esama padėtimi: „Noriu kalbėti ne apie tuos, kurių nėra, o apie tuos, kurie į rinktinę atvyko.
Po ilgo klubų sezono panašių bėdų turi visi rinktinių treneriai. O mūsų užduotis yra aiški – iš šių žaidėjų sukurti gerą komandą ir žaisti gerą krepšinį.”
E.Lorbeko dvejonės
B.Maljkovičius buvo išgirdęs dar vieną „ne” – tą dieną, kai komanda rinkosi į pirmąją treniruočių stovyklą, treneriui apie neatvykimą pranešė Erazemas Lorbekas.
Į praėjusio Europos čempionato geriausių krepšininkų penketą išrinktas puolėjas aiškino, neva jo į rinktinę neleidžia „Barcelona” klubas. Tačiau Katalonijos klubo vadovybė paneigė E.Lorbeko žodžius, o Slovėnijos žiniasklaida nepagailėjo kritikos be jokios aiškios priežasties nuo rinktinės nusisukusiam žaidėjui.
Matyt, kritikos lavina pastūmėjo E.Lorbeką persigalvoti ir jau po poros dienų jis pasiprašė priimamas į komandą.
„Buvo kilę nedidelių nesutarimų su Slovėnijos krepšinio federacija dėl mano draudimo. Dabar visi klausimai jau išspręsti”, – teisinosi E.Lorbekas.
Bosnis nori grąžinti skolą
Slovėnijos vyrų rinktinėje šiais metais pirmą kartą treniruojasi buvęs Kauno „Žalgirio” vidurio puolėjas Mirza Begičius.
220 cm ūgio milžinas, būdamas vos 16 metų, debiutavo Bosnijos ir Hercegovinos vyrų čempionate. Po to persikėlė į Liublianos „Olimpija” klubą, gavo Slovėnijos pasą ir atstovavo šios šalies jaunimo rinktinei.
Slovėnijos vyrų rinktinės kandidatų sąraše jis atsidūrė ne pirmą sykį, tačiau į treniruočių stovyklą iki šių metų dar niekada nebuvo atvykęs.
Porą vasarų šiam bosniui trukdė traumos, o kitus kartus – tai, kad Slovėnijos rinktinėje jam tekdavo susidurti su dviguba konkurencija.
Mat rinktinėje gali žaisti tik vienas natūralizuotas krepšininkas, o slovėnai yra suteikę pilietybę keliems pajėgiems užsieniečiams. Kadangi anksčiau Slovėnijos ekipa nestokodavo galingų „centrų” (R.Nesterovičius, P.Brezecas), buvę treneriai noriau kviesdavo kitose pozicijose rungtyniaujančius natūralizuotus žaidėjus (pavyzdžiui, kitą buvusį žalgirietį, Bosnijos serbą Aleksandarą Čapiną), o M.Begičių palikdavo tolesnėje atsargoje.
Galbūt kiti krepšininkai dėl to būtų įsižeidę, bet M.Begičius kantriai laukė savo valandos.
„Visada sakiau, kad noriu atsilyginti Slovėnijai už tai, ką ji man davė. Iki šiol negalėjau to padaryti dėl nuo manęs nepriklausančių priežasčių, bet dabar esu pasiruošęs”, – kalbėjo 25 metų aukštaūgis.
Beje, kvietimas į rinktinę šią vasarą nebuvo vienintelis svarbus M.Begičiaus gyvenimo įvykis. Jis pagaliau sumainė žiedus su ilgamete drauge Nina, su kuria augina dukterį Asiją.
Klaipėdos areną jau išbandė
Slovėnijos rinktinė šią vasarą jau apsilankė Lietuvoje ir išbandė Klaipėdos areną, kurioje žais Europos čempionato pirmojo etapo rungtynes. Slovėnai viešnage galėjo būti patenkinti – jie nugalėjo ir Latvijos, ir Lietuvos rinktinę.
Šios pergalės slovėnų neužliūliavo.
„Lietuvos rinktinė – viena čempionato favoričių, bet ją nugalėjus didelio džiaugsmo nebuvo.
Nežinia, kaip viskas būtų pasibaigę, jei būtų žaidę Šarūnas Jasikevičius ir geriausias jaunasis Europos krepšininkas Jonas Valančiūnas”, – pripažino treneris B.Maljkovičius.