Juos vėl suvienijo bendra svajonė. Po ilgos pertraukos Š.Jasikevičius, D.Songaila ir K.Lavrinovičius vėl treniruojasi su Lietuvos rinktine. Trys Europos čempionai iki šiol nepamiršo, kaip iš Stokholmo prieš aštuonetą metų į Lietuvą parvežė istorinį auksą.
„Jaučiuosi tikrai gerai. Smagu vėl sutikti ir pamatyti senus draugus. Į rinktinę juk visada sugrįžti kaip iš vaikų darželio. Visi čia patenkinti, išsišiepę, pokštauja, - „Krepšiniui“ neslėpė Š.Jasikevičius, po dviejų vasarų pertraukos vėl užsivilkęs Lietuvos rinktinės aprangą. - Dabar vėl daug dirbame, stengiamės. Duok Dieve, kad tik būtų rezultatai.“
„Labai smagu matyti, kad į rinktinę vėl susirinko ir senbuviai, ir pamaina gera auga. Svarbiausia, niekas nepasakė, kad nebegaliu, nepadėsiu, kad susirinkome vėl visi. O pasitraukti visiems kada nors ateis laikas“, - bičiuliui antrino D.Songaila.
Rinktinėje daugiau konkurencijos
Po rinktinės pratybų šį rugpjūtį jie vėl kartu išeidavo pasivaikščioti po vakarinę Palangą.
Tačiau ir daug intensyvesnės fizinio pasirengimo treniruotės, ir pajūrio kurorte vykusi naujosios komandos „cementovkė“, ir „Vanagupės“ viešbutyje aidintys krepšininkų vaikų balsai išdavė, kad 2003-iųjų čempionai grįžo jau į kitus laikus ir kitą rinktinę.
„Sugrįžus po trejų metų viskas atrodo kitaip. Ir mano paties jėgos jau nebe tos, kurios buvo, ir mūsų jaunimas jau užaugęs. Tik pažiūrėkite, kelintais numeriais juos per naujokų biržą NBA klubai kviečia!“ - apie akivaizdžiai išaugusią konkurenciją tarp rinktinės aukštaūgių kalbėjo D.Songaila.
Nuo čempioniško 2003-iųjų rudens 205 cm aukštaūgis aštuonis sezonus praleido NBA, tačiau šią vasarą per rinktinės treniruotes 33 metų krepšininkas pirmąsyk jau grūmėsi su naujosiomis Lietuvos krepšinio viltimis: 20-mečiu Donatu Motiejūnu ir 19-mečiu Jonu Valančiūnu.
„Europos čempiono medalis man tikrai negarantuoja vietos šių metų rinktinėje. Dabar niekas negarantuotas dėl savo vietos. Visi turime apylygiai galimybių, nes į rinktinę šįmet susirinko visi panašaus lygio žaidėjai. Per vieną treniruotę geriau atrodo vienas, per kitą - jau kitas, - neslėpė K.Lavrinovičius. - Jaunimas nori iš karto parodyti viską, ką gali. Jie per kiekvieną treniruotę labai stengiasi, todėl ir mes negalime nusileisti. Vienas po kito visi užsivedame, nes visa komanda negali kitaip elgtis.
Aišku, galbūt mes turime daugiau patirties. Gerai atsimenu, kokias jaunystėje dariau klaidas. Dabar jau tokių tikrai nedarysiu.“
Šaras gyrė trenerį
Trys Europos čempionai turi daugiau patirties ne tik už visus likusius komandos draugus. Svarbiausiuose krepšinio turnyruose jie iki šiol kovojo dažniau net už Kęstutį Kemzūrą, kuris tik antrą vasarą laiko Lietuvos rinktinės vairą.
2007-aisiais Š.Jasikevičius, D.Songaila ir K.Lavrinovičius antrąsyk kartu užlipo ant Europos čempionato garbės pakylos. 2003-iųjų čempionai Ispanijoje pasipuošė žemyno pirmenybių bronzos medaliais.
Bet Š.Jasikevičius ir D.Songaila jau nežaidė, kai 2009-aisiais Europos pirmenybėse Lenkijoje dar Ramūno Butauto treniruojama rinktinė nugrimzdo į dugną. Visų trijų Europos čempionų taip pat jau nebuvo, kai pernai Turkijoje atjauninta nacionalinė ekipa pirmąsyk iš pasaulio pirmenybių grįžo su bronzos medaliais.
„2009-aisiais Lenkijoje buvo labai keista žiūrėti į komandą, kuri nuolat pralaimi. Pernai buvo smagu matyti, kaip rinktinė pranoko visus lūkesčius, rodydama puikų žaidimą. Labai džiaugiausi už K.Kemzūrą ir jaunus mūsų vaikinus. Bet ir vėl buvo keista: niekas iš rinktinės to nelaukė, o ji tiesiog žudė visus“, - neslėpė Š.Jasikevičius.
Prieš 13 metų kartu su K.Kemzūra dar žaidęs Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje 35-erių įžaidėjas šią vasarą ryžosi priimti tikriausiai jau paskutinį savo įspūdingos karjeros iššūkį.
„Su Kęstu palaikome labai gerus santykius nuo senų laikų. Mes dažnai kalbamės, aptariame rinktinės reikalus. Jis visada man sakė, kad norėtų, jog sugrįžčiau, nes jam reikia tokio žaidėjo kaip aš, - Rusijos žiniasklaidai aiškino Š.Jasikevičius. - Puikūs santykiai su treneriu ir faktas, kad čempionatas vyks Lietuvoje, yra pagrindinės priežastys, kodėl sugrįžau. Galimybė žaisti namuose mane labai įkvepia.“
Krūvis tapo didesnis
Visi trys Europos čempionai šią vasarą pirmąsyk dirba su K.Kemzūra. Rinktinės senbuviai neslepia, kad treniruočių krūvis dabar - gerokai didesnis. „Viskas po senovei. Tik dirbame daugiau ir truputį kitaip“, - „Krepšiniui“ prisipažino Š.Jasikevičius.
„Vienintelis dalykas, kuris čia pasikeitė, - krūvis. Šiais metais jis didžiausias, kiek esu buvęs rinktinėje, - tvirtino K.Lavrinovičius. - Ir anksčiau būdavo didelis, bet tikrai ne tokio intensyvumo. Dabar mes iš karto treniruotis pradėjome dideliais krūviais. Nors Kęstas ir sakė: turite atvažiuoti šiek tiek pasiruošę, nes iš karto bus didelis krūvis.“
„Visa mūsų pasirengimo trukmė dabar mažesnė. Susirinkome likus tik 6 savaitėms iki čempionato, o anksčiau atvažiuodavome daug anksčiau, - pastebėjo D.Songaila. - Kai ruošiesi ilgiau, tuomet lengviau. Į viską pamažu įsivažiuoji. Anksčiau nebuvo tokio spaudimo, kad viską iš karto reikia daryti intensyviau. Pasirengimo etapas yra trumpesnis, todėl natūralu, kad jis aktyvesnis.“
Čempionai rizikuoja reputacija
Bronzinė rinktinė pernai užkariavo visų lietuvių širdis.
Nors 2010-ųjų vasarą K.Kemzūra ne iš gero gyvenimo buvo priverstas atjauninti komandą, be ryškiausių žvaigždžių žaidusi rinktinė visus papirko savo energija, azartu ir valiūkišku greitu krepšiniu.
Pasaulio čempionate Turkijoje lietuviai tiesiog pribloškė varžovus savo žaidimo intensyvumu. K.Kemzūros pratybose krepšininkų pulsas neretai siekdavo net 180 dūžių per minutę. Lietuvos rinktinės ilgaamžiai neslepia: anksčiau ši riba dažniau sukdavosi apie 140 dūžių.
Dabar K.Kemzūra jau neturi lygiai pusės bronzinės komandos karių. Du aukštaūgiai (Tadas Klimavičius ir Martynas Andriuškevičius) nebuvo net įtraukti į išplėstinį kandidatų sąrašą, dviejų gynėjų (Renaldo Seibučio ir Martyno Gecevičiaus) rinktinės treneris atsisakė po treniruočių stovyklos pajūryje, o Linas Kleiza ir Jonas Mačiulis gydosi traumas.
Europos pirmenybėse K.Kemzūra nori daugiau remtis patyrusiais žaidėjais, tačiau į rinktinę vėl grįžę komandos senbuviai labiausiai iš visų rizikuoja savo reputacija. Nesėkmės atveju daugiausia strėlių smigtų net ne į tokį sprendimą priėmusį rinktinės trenerį, o į vėl Lietuvos rinktinės lyderiu drabužinėje tapusį Š.Jasikevičių ir kitus veteranus.
„Aš taip nemanau. Daug metų taip būdavo, bet dabar taip aš tikrai nemanau, - tvirtino Šaras, paklaustas, ar nebijo iš anksto tapti atpirkimo ožiu, jeigu Lietuvos rinktinei nepavyktų namuose užkopti ant Europos čempionato garbės pakylos. - Apskritai manau, kad mano vaidmuo komandoje šįmet bus kitoks. Jeigu prieš pat čempionatą pasirodys, kad aš čia vėl turiu atlikti labai svarbų vaidmenį, tuomet gal kalbėsime kitaip.“
Žaidimo stilius išliko
Trys Europos čempionai kasdien vis aukščiau kyla rinktinės hierarchijos laiptais. Pirmąją dvikovą su slovėnais K.Lavrinovičius pradėjo starto penkete, o po to jį pakeitė D.Songaila. Kartu su įspūdingai vyrų rinktinėje debiutavusiu J.Valančiūnu kol kas būtent jie atrodo geriausiai iš visų komandoje likusių 7 aukštaūgių.
Lietuvos rinktinės kontroliniai mačai dar sykį patvirtino, kad Š.Jasikevičius neprarado savo magiškos galios, išlikdamas geriausiu komandos įžaidėju. „Šaras iš įžaidėjų atrodo geriausiai. Manau, jis turėtų žaisti starto penkete. Nors Š.Jasikevičiui nėra svarbu, kada jis įsitrauks į žaidimą, šiuo metu jis atrodo rimčiausiai. Jo meistriškumas - tiesiog akivaizdus, - po dvikovų su čekais ir rusais keturiskart Eurolygos čempioną gyrė Rimas Kurtinaitis. - Regis, šios rinktinės koziriu galėtų tapti Š.Jasikevičiaus žaidimas du prieš du su J.Valančiūnu. Tai būtų stiprus tandemas.“
Su K.Kemzūros taktikos sistemomis susipažinęs ir pirmąsias rungtynes sužaidęs Š.Jasikevičius tvirtino, jog Lietuvos rinktinės žaidimo braižas ir stilius iš esmės nepasikeitė.
„Įsivaizduoju, kad mūsų braižas bus tas pats. Juk mes neturime kokių nors ypatingų „centrų“, kurie visus varžovus laužytų, žaisdami nugara į krepšį, - analizavo Š.Jasikevičius. - Vėl visi bėga, gerai pataiko. Visada stengėmės išdraskyti varžovų gynybą. Apeidavome, laisvam komandos draugui atmesdavome kamuolį, kitas vėl lįsdavo po krepšiu ir vėl atmesdavo, o tada kas nors laisvas jau mesdavo į krepšį. Visada labai gerai rengdavome greitą puolimą. Kitas dalykas, kaip pavyks viską dabar suderinti ir tai atlikti.“
Aplankė čempionų treneris
Prieš pirmąją kontrolinę dvikovą su slovėnais rinktinę Palangoje aplankė Antanas Sireika.
2003-iųjų Europos pirmenybėse triumfavęs treneris linkėjo sėkmės dabartiniam rinktinės kapitonui Robertui Javtokui.
Trys Europos čempionai nedrįso kategoriškai tvirtinti, jog būtent į Švediją Lietuva nusivežė stipriausią visų laikų savo rinktinę.
„Sunku pasakyti. 2000-ųjų rinktinė taip pat buvo labai galinga. Juk Sidnėjaus olimpiadoje galėjome pirmieji įveikti amerikiečius. Patys pralaimėjome tą pusfinalį, prametėme baudas, neatkovojome kamuolių po savo lenta. Ir tas Šaro paskutinis metimas, ten viskas juk galėjo baigtis kitaip. 2004-aisiais vėl buvome labai stiprūs, bet pralošėme tą nelemtą pusfinalį italams, - prisiminė D.Songaila. - Tos rinktinės tikrai buvo galingos ir negali pasakyti, kad viena už kitą buvo stipresnė ar geresnė.“
Š.Jasikevičius iki šiol graužiasi nagus, prisimindamas ne tik 2004-ųjų olimpiados dvikovą su italais Atėnuose, bet ir 1999-ųjų Europos pirmenybes.
Lietuvos rinktinės aprangą Prancūzijoje vilkėjo ir Arvydas Sabonis, ir Artūras Karnišovas, ir Eurolygos čempionais pavasarį tapę Kauno „Žalgirio“ žaidėjai. Po pirmojo etapo ryškiausiais favoritais vadinti ir prieš būsimus Europos čempionus italus net 25 taškais pirmavę lietuviai ketvirtfinalyje nelauktai 72:74 pralaimėjo ispanams ir atsisveikino su viltimis užkopti į viršūnę.
„1999-aisiais turėjome kaip minimum parsivežti medalį, bet prašovėme gerokai pro šalį. Nežinau kodėl, bet ketvirtfinalis buvo juoda diena. Tai ir parodo, kad tokiuose turnyruose vienos rungtynės gali viską sušikti. Turi visą laiką būti pasiruošęs kaip ant adatų“, - pripažino Š.Jasikevičius.
Ką reikėtų padaryti, kad Lietuvos rinktinė vėl pakartotų 2003-iųjų triumfą Stokholme?
„Pirmiausia reikia surinkti visus geriausius žaidėjus. Antra, sutarimas komandoje ir visa kita labai daug priklauso ne tik nuo žaidėjų, bet ir nuo trenerių. Kokią sistemą jie ras ir pritaikys, kaip išreikalaus iš žaidėjų padaryti tai, ką jie sugeba geriausiai. Ir trečia: didelėms pergalėms reikia ir šiek tiek laimės, - įsitikinęs D.Songaila. - Tais pačiais 2003-iaisiais mes vos išsikapstėme per pirmąsias rungtynes su Latvija. Juk tas „trajakas“ iš aikštės kampo, kurį Macas paleido, į krepšį įkrito atšokęs nuo lentos. Ten buvo ir šiek tiek laimės. Nebuvo taip, kad visus triuškinome ir buvome keliomis galvomis stipresni. Krepšinyje viskas susideda iš smulkmenų. Pergalei visko reikės po truputį.“
3 čempionų indėlis 2003 metais
Šarūnas Jasikevičius
Lietuvos rinktinės lyderis neatsitiktinai pripažintas naudingiausiu pirmenybių žaidėju. Solidūs Šaro asmeniniai rezultatai (14 tšk., 8,2 rez. perd. ir 1,5 klaidos) net neatspindi visos jo įtakos Europos čempionų žaidimui.
„Jasikevičius - baltų ekipos siela. Jis - idealus įžaidėjas šiam pragariškam lietuvių atakų uraganui“, - dar prieš pusfinalio mačą diagnozavo prancūzų dienraštis „L'Equipe“.
Per ketvirtfinalio rungtynes Šaras vienas atliko daugiau rezultatyvių perdavimų (11) negu visa Serbijos ir Juodkalnijos rinktinė (9).
Švedijoje Š.Jasikevičius perrašė ne vieną žemyno pirmenybių rekordą. Per 32 Europos čempionatus iki tol dar niekas taip gerai kamuoliais nemaitino komandos draugų ir nepasižymėjo tokiu aukštu įžaidėjo naudingumo koeficientu, kurį sudaro perdavimų ir klaidų santykis.
Nors čempionato pradžia Noršiopinge Š.Jasikevičiui buvo sunki (8/22 metimų su latviais ir 0/5 tritaškių su žydais), jis dar sykį patvirtino esąs lemiamų mačų žaidėjas. „FIBA varžybose dabar tikrai nėra kito geresnio įžaidėjo“, - po lietuvių triumfo 2003-iaisiais pripažino žurnalas „Basket News“.
Antanas Sireika: „Esu laimingas, kad susikirto mudviejų keliai. Šaras yra kūrėjas, lyg treneris aikštėje. Išskyrus pirmųjų čempionato rungtynių su latviais pirmuosius tris kėlinius, jis sužaidė idealiai. Šaras nustelbė visas čempionato žvaigždes, tarp jų - ir NBA garsenybę prancūzą Tony Parkerį.“
Darius Songaila
204 cm ūgio sunkusis krašto puolėjas įrodė, kad yra pasiruošęs NBA lygai. Būsimasis „Sacramento Kings“ narys nebuvo tas žaidėjas, aplink kurį sukosi rinktinės puolimas. Tačiau galingas jo žaidimas baudos aikštelėje, kova dėl atšokusio kamuolio, gynyba prieš pavojingiausius varžovų aukštaūgius Lietuvos rinktinei buvo daug svarbesni nei pelnomi taškai.
O kai reikėjo, D.Songaila „darė“ ir taškus: keletas jo taiklių metimų finalo rungtynėse padėjo nugesinti ispanų ryžtą ir priartino galutinę Lietuvos pergalę.
Antanas Sireika: „Šiame čempionate Dariui neretai tekdavo aukotis dėl komandos, daugiausia dėmesio skiriant gynybai. Pavyzdžiui, dviejų varžovų grupėje - latvių ir vokiečių lyderiai buvo jų „ketvirtieji numeriai“ - Kasparas Kambala ir Dirkas Nowitzki. Todėl svarbiausia buvo juos neutralizuoti, ir Dariaus indėlis įgyvendinant šiuos planus buvo didelis. O puldamas, ypač čempionato pabaigoje, jis ne kartą gelbėjo mus sunkiose situacijoje.“
Kšyštofas Lavrinovičius
Vyresnysis dvynys iš „brolių Rankelių“ tikrai nusipelnė savo čempiono medalio. Rinktinės debiutantas sėkmingai papildė traumų išretintą lietuvių priekinę liniją ir Švedijoje nesėdėjo ant suolo.
Per geriausias savo rungtynes čempionate K.Lavrinovičius į Izraelio rinktinės krepšį įmetė 9 taškus (4/5 dvitaškių) ir blokavo 4 metimus. Su vokiečių aukštaūgiais E.Žukausko dubleris kovojo 19 minučių. Ketvirtfinalyje su „jugais“ K.Lavrinovičius (14 min.) net žaidė daugiau negu E.Žukauskas (13), o pusfinalio rungtynes su prancūzais jau pradėjo starto penkete.
Nors Kšyštofas Švedijoje nepataikė tritaškių (0/5), lietuvių varžovai negalėjo be priežiūros nė akimirką palikti taiklią ranką turinčio aukštaūgio. Dėl patirties stokos K.Lavrinovičiui kartais sunkiau sekėsi tik gintis.
Antanas Sireika: „Dar prieš čempionatą, po vienų draugiškų rungtynių, kuriose Brolis blokavo 6 varžovų metimus, Aura pasakė: Užsiauginau sau pamainą.“ Brolis pasirodė esąs bebaimis: darė viską, kas jam buvo nurodyta. Per pusfinalio mačą su prancūzais jam pasakiau, kad varžovai neturi smagintis dėdami į mūsų krepšį, ir to nebuvo - jis sustabdė visus. Nors Brolis tik debiutavo rinktinėje, pasirodė kaip solidus senbuvis.“