Būsimos 24 Senojo žemyno geriausių krepšinio rinktinių batalijos dar gerokai iki čempionato pradžios prikaustė ir jauno, ir seno dėmesį.
Lietuva atjaunėjo pastatytomis ir atnaujintomis puikiomis krepšinio arenomis, įgijo jai taip trūkstamo optimizmo. Gal net kai kur perlenkėme lazdą organizuodami visokius kamuolio „varymus” ir „mušinėjimus”, puošdami šiukšliadėžes ar tikėdamiesi pasakiškai uždirbti iš neregėtai didelio svečių antplūdžio.
Tokie mes jau, matyt, esame. Jei jau liūdėti, tai liūdėti, jei švęsti, tai su trankiausia muzika ir neskaičiuojant pinigų. Jei kibti į verslą, tai tik dėl milijono. Taip elgėsi viešbučių savininkai, padvigubinę kainas net tuose miestuose, į kuriuos užsienio turistų taip ir neatvažiavo.
Kai kas ta proga prisiminė, kad lygiai prieš 18 metų, kai į Lietuvą atvyko Romos popiežius Jonas Paulius II, lūkesčiai buvo tokie pat. Todėl tomis dienomis strimgalviais keitėsi ką tik įvesto lito ir JAV dolerio kursas, nes visi tikėjosi, kad į Lietuvą pamatyti popiežiaus atvyks du milijonai maldininkų iš Lenkijos.
Kad ir kaip būtų, faktas, kurio jau niekas nepaneigs: į Lietuvą aštuoniolikai dienų atėjo šventė, kurią šiandien, ko gero, valstybei gali suteikti tik vienas dalykas pasaulyje – krepšinis.
Lietuva šios fiestos nusipelnė. Viena vertus, esame triskart Europos čempionai. Kita vertus, jei ES ir NATO narystė Lietuvai buvo suteikta su geroku avansu, patikėjimas organizuoti Europos krepšinio čempionatą, ir dar patį didžiausią per visą jų istoriją, tam tikra prasme reiškia ir tai, jog Lietuva, kaip valstybė, jau šį tą gali.
Simboliška ir tai, kad antrąjį savo istorijoje Europos krepšinio čempionatą Lietuva, kaip ir pirmąjį 1939 metais, rengia būtent 21-aisiais atgautos Nepriklausomybės metais.
Ir nors krepšinis Europoje tikrai nėra ir, ko gero, niekada nebus sportas Nr.1, dėmesio Lietuva sulauks kaip niekada daug.
Jau pirmąjį vakarą socialiniuose tinkluose mirgėjo brolių Gasolių iš Ispanijos padaryta Panevėžio „Romantic” viešbučio kambario nuotrauka, ir galybė šių NBA žvaigždžių gerbėjų visame pasaulyje aptarinėjo, ar kambario siena – menas, ar su nubirusiu tinku. Netrukus broliai Gasoliai visiems išaiškino, kad tai – menas.
Kad ir neatvyks čempionato dienomis į Lietuvą tiek svečių, kiek jų tikėjosi maksimalistai, vis dėlto tos 18 dienų šaliai taps ne tik mėgstamo žaidimo fiesta, bet ir atsivėrimo Europai metu, kurio reikšmė svarbi ir valstybei, ir kiekvienam lietuviui.
Jau dabar aišku, kad visos arenos buvo pastatytos ir sutvarkytos laiku, o tai nedažnai pavyksta net turtingesnėms valstybėms, rengiančioms žemyno krepšinio čempionatus. Laiku ir be didelės įtampos išspręsta ir krepšininkų apgyvendinimo problema.
Ypač svarbu, kad didysis krepšinis atėjo ne tik į Vilnių ir Kauną, prie ko šie miestai jau įpratę, bet ir į provinciją.
Viena vertus, pasaulis kartu su tokiomis žvaigždėmis kaip T.Parkeris, P.Gasolis, R.Rubio, D.Nowitzki priartėjo prie kiekvieno Lietuvos žmogaus per tokį atstumą, kad norint galima juos paliesti.
Kita vertus, net tie mūsų žmonės, kurie vis dar gyveno savo siaurame pasaulėlyje, akivaizdžiai galės įsitikinti, jog XXI amžiuje norėdamas jaustis gerai turi mokėti anglų, o dar geriau – kelias kalbas.
Europos čempionatas – ir proga palyginti, kurioje globalaus pasaulio vietoje stovi Lietuva, kritiškai ir be spaudimo iš šalies įvertinti tai, kas tik mums vieniems buvo svarbu.
Tai pasakytina ir apie gintaro dirbinius, kurių kimšte prikimštas viešbutis Druskininkuose, kur apsigyveno čempionato dalyviai iš Alytaus grupės, ir apie cepelinus bei kitus mitologizuotus dalykus, kuriuos iki šiol kiekvienas lietuvis jausdavo pareigą brukti negausiems užsieniečiams.
Galima tikėtis, kad Europos čempionatas, nesvarbu, kaip jis baigsis Lietuvos rinktinei, bus pergalingas ta prasme, kad provincialumo, prasto skonio gal liks mažiau nei buvo iki tol.
Gal pakeis savo nuostatas ir vienas kitas iš tų kamuolio „mušinėtojų”, kuriems pirmadienio vakarą buvo svarbus ne bumbsėjimo rekordas, o grumtynės dėl kamuolio, kurį pasibrukę po pažastimi iškart tempėsi namo.
Apskritai reikia pasakyti, jog, be Jono Pauliaus II vizito, Europos čempionatas yra tiktai antras toks renginys per pastaruosius du dešimtmečius, kurio metu mūsų šalis plačiai atsiveria pasauliui.
Skirtumas toks, kad tuomet tai daugiau buvo įvykis katalikams, be to, Lietuva apskritai tik buvo tapusi laisva, o krepšinio čempionatas į savo sūkurį įtrauks visus, net nemėgstančius krepšinio.
Mūsų šalis nuo šiandien turi išskirtinę progą 18 dienų gyventi kitu – intensyvesniu ir greitesniu šventiniu ritmu. Nuodėmė būtų tokia proga nepasinaudoti.