Sunkiai suvokiama, kaip didžiule meile krepšiniui garsėjančioje šalyje stebėti daugkartinių Europos čempionų ir kaimyninės valstybės rinktinės mačo žiūrovų susirenka kone mažiau nei žurnalistų. Pustuštėje arenoje palyginti aiškiai girdėjosi ne tik žiūrovų pokalbiai, bet ir trenerių nurodymai žaidėjams per minutės pertraukėles, jau nekalbant apie įspūdingą krepšininkų sportinių batelių sąlyčio su aikštės parketu sukeltą koncertą.
Kaip jaustis išties aukšto lygio žaidėjams beveik tuščioje arenoje? Kai kuriuos tai neabejotinai trikdo. Ispanas negalėjo suprasti, kaip galima kaltinti Ispanijos rinktinę dėl prasto žaidimo, kai žaisti tenka tokiomis sąlygomis – stebint trims šimtams tylių it žuvys žiūrovų. Įdomu, kokia persvara būtume nugalėję lenkus žaisdami Ispanijoje ar bet kurioje kitoje civilizuotoje valstybėje, kur publiką domina ne vien jie patys, bet ir žaidimas?
