K.Kemzūrai toli iki emocingo ir neprognozuojamo portugalo futbolo stratego Jose Mourinho, bet tokio Lietuvos krepšinio rinktinės trenerio, kokį išvydome šiose Europos pirmenybėse, dar nematėme.
Pirmajame čempionato etape K.Kemzūra buvo ir šaltakraujis strategas, ir emocingas piktas treneris, kuriam audringą rungtynių akimirką geriau nepapulti po ranka.
Rungtynėse su Ispanija jis puolė teisėją ir gavo techninę pražangą, kurios, regis, pats ir ieškojo, kad sudrebintų komandą ir priverstų susimąstyti arbitrus.
Žodžių kova su Mantu Šerniumi, kai rinktinės skautas per triukšmą bandė įspėti, kad Jonas Valančiūnas jau turi tris pražangas, irgi buvo karšta.
Net ištikimasis bendražygis Robertas Kuncaitis buvo atstumtas, kai bandė nuraminti įsiaudrinusį K.Kemzūrą.
„Kai kitą kartą mane pastumsi, atsuksiu antrą žandą”, – vakar šypsodamasis krikščioniškas vertybes savo draugui priminė R.Kuncaitis.
Emocijų verpete svarbiausias vis tiek lieka krepšinis, o jį žaisti Lietuvos rinktinei kol kas sekasi neblogai.
Pokalbyje su „Lietuvos rytu” 41 metų treneris pasakojo, kaip atlaiko įtampą, kai visa šalis yra tiesiog pamišusi dėl krepšinio.
– Jau septintą dieną šalyje siaučia krepšinio karštligė. Ar ji tokia, kokią ir įsivaizdavote?
– Mums ji prasidėjo daug anksčiau – sulig pirmąja pasirengimo stovyklos diena.
Žinoma, galima daug įsivaizduoti, bet nežinosi, kaip bus, kol pats nepamatai.
Taip, mes jaučiame tą karštligę, bet stengiamės, kad ji taptų antraeiliu dalyku. Po krepšinio.
Neturime teisės supainioti, kas yra mūsų prioritetai. Mūsų reikalas – žaisti krepšinį. Tai yra svarbiausia.
– Buvęs Lietuvos rinktinės treneris Antanas Sireika į Europos pirmenybes veždavosi knygų. Kaip jūs bent trumpam pabėgate nuo didžiulės įtampos krepšinio čempionato metu?
– Nemanau, kad turiu bėgti nuo krepšinio. Ypač šiuo metu. Pabėgsiu nuo krepšinio, kai baigsis čempionatas.
Dabar turiu būti krepšinyje. Televizoriaus pirmenybių metu nežiūriu. Tik rungtynes ir varžovų žaidimo įrašus.
Pasišneku su žmona telefonu. Su treneriais pasišnekučiuojame, pajuokaujame.
Nematau reikalo bėgti nuo krepšinio, nes nėra kada. Kartą pabėgęs nežinai, ar spėsi laiku sugrįžti.
Žaidėjai per laisvą dieną gali atsipalaiduoti. O treneriai to sau leisti negali, nes po laisvos dienos atėjęs turiu pasakyti žaidėjams, ką mes darysime toliau.
Nesu dar tiek patyręs treneris, kad ateičiau, pamatyčiau, suprasčiau ir pasakyčiau.
– Rungtynės baigiasi prieš pat vidurnaktį ir sugrįžus į viešbutį iškart užmigti tikriausiai nėra paprasta. Kiek valandų miegate per parą?
– Man užtenka ir tiek, kiek lieka. Jeigu pavyksta, kartais prisiduriu poilsio per žaidėjų pietų miegą.
– Neįprasta jus matyti tokį emocingą, kaip sekmadienį rungtynėse su Ispanija.
– Jūs mane retai matote. (Šyptelėjo.)
– Ar R.Kuncaitis nesupyko, kai jį stumtelėjote?
– Supyko, ir aš jo atsiprašiau. Taip nederėtų elgtis su draugu, kuris padeda.
Konfliktas išspręstas.
– Dėl ko kilo šis incidentas?
– Nesigilinkime į tai, kas nėra reikšminga.
Jis puolė manęs raminti, o aš buvau įsiutęs ir puoliau tą, kuris pasitaikė po ranka.
Tai buvo mano nesivaldymas. Tai nėra gerai. Pažadu daugiau taip nedaryti.
– Pernai pasaulio čempionate skaičiavote, kad efektyviausi deriniai buvo tie, kurių smaigalyje atsidurdavo Linas Kleiza. Ar pirmajame etape pamatėte, kurie veiksmai pavyksta labiausiai?
– Mums trūksta dimensijos, kurią kurdavo L.Kleiza ar Jonas Mačiulis. Todėl stengiamės tai kompensuoti kitais veiksmais.
Žaidimas du prieš du mums labai svarbus, nes turime „pick and roll” karalių Šarūną Jasikevičių. Be to, mūsų sunkiųjų puolėjų metimai.
Bandome sukurti tokių situacijų, kad galėtume įsiveržti ir atakuoti baudos iš aikštelės, kad tai darytų Rimantas Kaukėnas ar Martynas Pocius.
Taip pat svarbus greitas puolimas. Ir tolimi metimai.
Turime, ką turime, ir bandome tuo pasinaudoti aikštėje.
– R.Kaukėnas pirmajame čempionato etape žaidė labai stabiliai – solidžiau nei kontrolinėse varžybose. Kuo padėjote, kad jis tvirčiau jaustųsi aikštėje?
– Tai nėra mano nuopelnai. Rimas – labai patyręs žaidėjas.
Pasitikiu juo ir žinojau, kad ateis laikas ir jo žaidimas duos vaisių. Tik vieną patarimą jam daviau: „Nusiramink ir neskubėk.” Jis labai išgyvena, kai nesiseka. Didelis noras kuo geriau sužaisti kartais sutrukdo.
Kartais geriau pradėti nuo smulkių dalykų. Jis taip ir padarė – tiesiog pradėjo žaisti taip, kaip geriausiai moka ir kaip jam geriausiai sekasi. Aš juo labai džiaugiuosi.
– Lengvojo puolėjo pozicija atrodė pažeidžiama, nes dėl traumų negali padėti L.Kleiza ir J.Mačiulis. Kaip pirmajame etape juos atstojo Simas Jasaitis ir M.Pocius?
– Jų dėka mes įvykdėme užduotį stabdyti Didžiosios Britanijos ir Turkijos ekipų lyderius – Luolą Dengą ir Hidoyetą Türkoglu.
Lengvojo puolėjo problema būna ryškesnė, kai reikia grumtis prieš aukštesnius varžovus, pavyzdžiui, Rusijos krepšininkus.
Tokių bėdų gali iškilti ir žaidžiant su Prancūzija, kai būtent šioje pozicijoje rasime Borisą Diaw ar Nicolą Batumą.
Mums pavojingi lengvieji puolėjai, kurie žaidžia arti krepšio. Ypač sunku būna Martynui, kuris kiek žemesnis ir lengvesnis.
Su tais, kurie įprastai agresyviai rungtyniauja baudos aikštelėje, mes tvarkėmės neblogai.
– Kaip vertinate įžaidėjų tandemą – Š.Jasikevičių ir Mantą Kalnietį?
– Jie papildo vienas kitą.
Mantas yra karštas žaidėjas, jis mėgsta bėgti ir žaisti greitai. Šarūnas yra kitoks.
Neprilygstamas, kai žaidžiame „du prieš du”.
Manevruodami šiais įžaidėjais įgyjame galimybę keisti žaidimo ritmą.
– Sergio Scariolo pareiškė, kad Lietuvos rinktinės treneriai nujautė bėdas ir pasielgė išmintingai, kai į sudėtį įtraukė šešis aukštaūgius – netekus Marijono Petravičiaus, rinktinėje vis tiek liko penki aukšti vyrai. Kaip jūs vertinate šiuos Ispanijos rinktinės trenerio žodžius?
– Mes tikrai negalėjome numatyti to, kas atsitiks Marijonui. Tačiau tada svarstėme įvairias galimybes.
Aš pats, turėdamas galimybę burti komandą, mėgstu turėti penkis tikrus aukštaūgius ir šeštąjį puolėją, kuris reikalui esant galėtų žaisti po krepšiais.
Pavyzdys yra Jonas Mačiulis, kuris gali žaisti ir „trečiuoju”, ir „ketvirtuoju” numeriu.
Turime skirtingo žaidimo stiliaus aukštaūgių. Tarp jų – Paulių Jankūną, kuris kilus būtinybei irgi gali pasislinkti į lengvojo puolėjo poziciją.
Norėjome turėti didelę aukštaūgių kaitą, todėl sprendimą padiktavo situacijos.
– Kurie žaidėjai pranoko jūsų lūkesčius per varžybas Panevėžyje?
– Nieko neišskirsiu, nes visi į tai jautriai reaguojame.
Aš tiesiog noriu, kad būtume vienas kūnas.
– Ką manote apie dvikovas kitose čempionato arenose?
– Mačiau daug sudėtingų rungtynių.
Graikai pralaimėjo makedonams. Italijos rinktinė – labai pajėgi ir pavojinga, bet pirmenybės jai nesusiklostė.
Rusijos rinktinė, kaip ir tikėjausi, atrodo labai solidžiai ir žygiuoja tvirtai.
Taip pat stabiliai rungtyniauja ir prancūzai.
Mūsų grupėje didžiausia staigmena buvo turkai. Kitaip sakant, juos įveikę lenkai.
Man šis mačas – didžiausia mįslė. Ir tik Turkijos krepšininkai ir treneriai gali ją įminti.