Alytus
Geriausia (arba, kaip parašytų kolega Rolandas V.Eidvilas: „Man patiko“). Turnyro initriga. Balkanų čempionatas su vienu svečiu iš Šiaurės, „įsiprašiusiu“ į čempionatą per papildomą atrankos turnyrą, nusisekė tobulai.
Kažin ar kas tikėjosi, kad stipriausi bus makedonai, sukūrę šventę savo antikinių Aleksandro laikų karių šalmais pasipuošusiems sirgaliams. Kažin ar kas drįso lažintis, jog į antrą čempionato etapą pateks suomiai.
Tačiau taip nutiko - Kalėdų senis iš Laplandijos ne tik neatnešė dovanų kroatams, bosniams, juodkalniečiams, bet dar ir viltį iš jų atėmė.
Blogiausia. Tuščios tribūnos turnyro pradžioje. Čempionato rengėjai aiškiai apsiskaičiavo - Alytus finansiniais pajėgumais ir gyventojų perkamąja galia toli gražu neprilygsta ne tik Vilniui, bet ir, tarkime, Klaipėdai su jos uostu ir kitais brangiais papuošalais.
Pagiriamasis žodis organizatoriams - problemos sprendimas, dalijant nemokamus bilietus vaikams bei senjorams, buvo ir efektingas, ir efektyvus.
Linksmiausi. Suomių sirgaliai, tapę - kas galėjo prognozuoti? - pirmaisiais oficialiais čempionato chuliganais, pradžioje susimušusiais tarpusavyje, po to gavusiais į snapą nuo vietinių aistrų tramdytojų, kurių dar vėliau ilgai atsiprašinėjo už sukurtus nepatogumus.
Gerai, kad bent per Alytų į Baltarusiją keliavusių bosnių futbolo ultrų karšti suomių vyrukai nekliudė: nežnia, ar tokiu atveju būtų likęs kas nors, kas dar pajėgtų atsiprašyti.
Citata. Makedonijos rinktinės vidurio puolėjas Predragas Samardžiskis: „Jau po pergalių prieš kroatus ir graikus supratome, kad šioje grupėje žaidžiame kokybiškiausią krepšinį“. Kas galėtų ginčytis? Makedonai ne tik laimėjo turnyrą, bet ir išsivežė į antrąjį etapą dvi įskaitines pergales iš dviejų galimų.
Klaipėda
Geriausia. Gruzinai. Gruzinai ir dar kartą gruzinai. Lietuvos uostamiestyje jų apsilankė maždaug pusantro tūkstančio. Jie draugavo su visais, net su rusais, nors kartais ir gąsdino praeivius šiurpiai naktinių žibintų šviesoje spindinčiais kardais, kurie, kaip vėliau išgasdintiems vietiniams gyventojams ir Klaipėdos svečiams paaiškėdavo, buvo butaforiniai. Gomardžoba, genocvali.
Blogiausia. Keli lietuvių ir latvių sirgaliai, už porą dešimčių litų bandę parduoti bilietus į varžybas. Kodėl taip pigiai? Todėl, kad gavo juos už dyką. Bandysite atspėti, iš kur? Atspėjote, iš gruzinų.
Linksmiausias. Bevardis ukrainietis sirgalius, jau pirmą turnyro dieną patekęs į policijos rankas dėl akivaizdaus neblaivumo. Kitą rytą vienoje Klaipėdos senamiesčio kavinėje jis žurnalistams gyrė uostamiesčio pareigūnus, kurie nei mušė, nei pinigus atiminėjo, bet guodėsi, kad yra išmestas iš viešbučio, nes pamiršo užsukti vandens čiaupą ir užliejo viską, ką įmanoma užlieti. Budmo.
Citata. Rusijos dienraščios „Sport ekspress“ apžvalgininkas Vladimiras Možaicevas: „Vakare patekome į renginį, kurį galima apibūdinti kaip rusiškų dainų, atliekamų su juokingu akcentu ir nežinomų net pačioje Rusijoje, festivalį“. Gal jis negirdėjo Dimos Bilano, dainuojančio angliškai? Raša iz ze best, ja tie gavariu.
Šiauliai
Geriausia. Tai, kad Šiauliai per šešias dienas vis dėlto sugebėjo įtikinti svečius iš Vakarų Europos, jog nėra labiausiai sušnerkšta skylė žemyne. Turnyro pabaigoje nebesiraukė nei vokiečiai, nei italai. Kalbama, kad net Tony Parkeris liko visai patenkintas ne tik arena, bet ir Šiaulių brodvėjumi.
Blogiausia. Miesto verslininkų nelankstumas. Net ranka nebekyla rašyti apie kainas kavinėse, kurios pradžioje buvo ohoho, po to pateko į žiniasklaidos akiratį, o dar vėliau gerokai sumažėjo. Ar tik ne per vėlai?
Dar - valdininkai, dalijęsi, jeigu tai tiesa, nemokamais bilietais į rungtynes. Kita vertus: o kas čia tokio? Tai nėra blogiau nei reprezentacines lėšas leisti stalo indams arba balsuoti už partijos bičiulį, neatidėliotinais reikalais išvykusį į Tailandą.
Linksmiausias. Prancūzijos rinktinės lyderis Tony Parkeris, vieno interviu metu dukart paklaustas apie Šiaulius, abusyk rimtu veidu - o tai ir yra linksmiausia - sugebėjęs atsakyti: „Kas tie Šiauliai?“.
Citata. Prancūzijos sporto leidinys „L'Equipe“: „Įprasta, kad daugelyje šalių pilna futbolo aikščių. Čia per vieną jų veda takelis artimiausios krepšinio aikštelės link. Prioritetų kryptys“.
Panevėžys
Geriausia. Mes. Tiksliau - jūs, tie, kurie ten buvote. Komanda. Aistruoliai. Žiniasklaida. Ir, aišku, sirgalių trispalvė, uždengusi „Cido“ arenos treką. Viskas, kam turime dėkoti už tai, kad Ispanija ir Turkija dar kartą įsitikino, jog krepšinis niekur nėra mėgiamas labiau nei pas mus.
Blogiausia. Portugalų trenerio Mario Palmos inkštimas. Kaltinimus teisėjams būtų galima suprasti, jei iš portugalų būtų begėdiškai atimta galimybė pasirodyti Vilniuje. Bet kai gauni 30 taškų skirtumu... Nemoki, ckant, žaist - nereikia, škia, prie teisėjų lįst.
Linksmiausias. Linas Kleiza. Krepšinio superžvaigždė televizijos eterį nuspalvino naujomis, superryškiomis spalvomis. Neįmanoma nesutikti su Robertu Petrausku: L.Kleiza yra idealus komentatoriaus pagalbininkas. Sveikas atvykęs, Linai.
Citata. Linas Kleiza ( o ar galėtų būti kitaip?) po Šarūno Jasikevičiaus pražangos per rungtynes su turkais: „Gaila, tai galėjo būti pirmas Šarūno blokas (suprask, per karjerą)“.
Šaras metimo neblokavo. Bet bala nematė. Svarbiausia, kad galime džiaugtis, jog čempionatas slysta kaip sviestu teptas. Gerų dalykų daug daugiau nei trūkumų. Arba, kaip sako tik prieš porą dienų į Lietuvą atvykęs slovėnų sirgalius Aljoša: „Jau dabar aišku, kad lietuviai surengė geresnį čempionatą negu lenkai 2009-aisiais“. Su tuo jus... mus... visus ir sveikiname.