Šaknys. Mano tėtis kilęs iš Žemaitijos, o mama - iš Suvalkijos. Bet abiejų savo senelių net nesu matęs. Kai dar gyvenau Lietuvoje, gyvos buvo tik abi močiutės. Viena tuomet gyveno Kaune, kita - greta mūsų Marijampolėje.
Kiek prisimenu, kai pas močiutę nueidavau, ji visuomet sėdėdavo su rožiniu. Ir visada pasakodavo, kaip gyveno anais laikais, kiek tada kainavo obuolys ir kiek arbūzas. Dabar, deja, jau nėra ir nė vienos močiutės.
Keletas artimų tėvo giminaičių buvo ištremti į Sibirą. Kai vaikystėje nuvažiuodavome į Gargždus pas dėdę, teko girdėti kalbų apie tuos laikus. Bet dar buvau per mažas, kad viską gerai suvokčiau.
Turiu vienintelę seserį, kuri iki šiol gyvena Marijampolėje. Su ja esame labai artimi. Kai reikia pasišnekėti, išspręsti kokią nors problemą ar ištinka bėda, visada pirmiausia skambinu sesei. Vienas kitą mes iki šiol puikiai suprantame, nors ir gyvename skirtinguose žemynuose.
Tikėjimas. Esu krikštytas Marijampolėje, o mano dukrelė Meilė taip pat pakrikštyta. Prieš mačus nesimeldžiu, tačiau su savo šeima stengiamės laikytis katalikiškų tradicijų.
Mano sesuo augina tris berniukus. Esu pirmojo jos sūnaus Lauryno krikšto tėvas su savo pussesere, o antrojo sūnaus krikšto mama tapo mano žmona su pusseserės vyru. Norėjome, kad berniukai nors po vieną krikšto tėvą ar motiną turėtų ir Lietuvoje, nes mes gyvename JAV.
Smagiausia šventė. Kūčios. Iki šiol prisimenu, kaip vaikystėje visa šeima kartu ruošdavome šventinę vakarienę. Visi: ir aš, ir sesuo, ir mama, ir tėtis - turėdavome savo užduočių. Reikėjo ir kūčiukus kepti, ir aguonas sumalti.
Amerikoje taip pat būna Kalėdų vakarienė, bet ji čia nešvenčiama taip, kaip Lietuvoje. Dvylika valgių, visi jie - be mėsos - amerikiečiai tikrai neturi tokių tradicijų. Lietuviškos Kūčios ir Kalėdos šiuo požiūriu labai skiriasi.
Gražiausia Lietuvos vieta. Nida. Smagu užlipti į dideles kopas, kai aplinkui - tik smėlis.
Buvau nuvežęs ir savo šeimą Nidos parodyti. Atsisėdi ant Parnidžio kopos, o aplink daugiau nieko nematyti - iš vienos pusės jūra, iš kitos - marios ir visur smėlis.
Esu matęs daug įspūdingų žemės vietų, tačiau Lietuvos gamta man tikrai labai graži.
Geriausias Lietuvos miestas. Marijampolė. Ne todėl, kad čia pilna modernių pastatų ar yra labai daug pramogų vietų, kur galėtum smagiai praleisti laiką.
Visi mano vaikystės ir jaunystės prisiminimai susiję su Marijampole, todėl šiam miestui jaučiu daugiausia sentimentų. Čia pradėjau žaisti krepšinį, čia pirmą kartą pamačiau cirką, čia daug ką gyvenime dariau pirmąsyk. Visos gatvės išvažinėtos dviračiu, visi kampai čia man gerai žinomi.
Viskas: ir mano lopšelis, ir darželis, ir mokykla buvo ten pat, apie 150 metrų nuo namų. Gyvenau šalia 7-osios vidurinės mokyklos, todėl kiekvieną vasarą leisdavau arba stadione, arba krepšinio aikštėse. Kai dabar parvažiuoju namo tomis siauromis gatvytėmis, užplūsta tikrai labai daug prisiminimų.
Lietuvos istorijos didvyris. Vytautas Didysis. Jis buvo ne tik sumanus karvedys, bet ir geras politikas. Juk norint išlaikyti tokią valstybę nuo Baltijos iki Juodosios jūros neužtenka tik karinės jėgos ir smurto. Dar labiau reikia apsukrumo ir diplomatijos.
LDK vienijo nemažai skirtingų tautų, žmonės čia kalbėjo skirtingomis kalbomis, todėl Vytautas Didysis buvo tikrai gudrus politikas. Jis sukūrė ne vieną genialų planą, net su kryžiuočiais pabėgo, kad tik pasiektų savo tikslą. Tai buvo visapusiškas valdovas.
Apie mūsų istoriją man visada labai įdomu pasiskaityti. Kai į Vilnių buvo atvežtas garsusis paveikslas „Žalgirio mūšis“, buvau specialiai nuėjęs jo pasižiūrėsi. Man jis taip pat padarė didelį įspūdį.
Lietuvos asmenybė, su kuria norėtumėte papietauti. Su visais Lietuvos prezidentais, atrodo, jau buvau susitikęs. Šią vasarą rinktinės treniruotę Klaipėdoje aplankė ir dabartinė mūsų prezidentė.
Teko nemažai pasikalbėti ir su kitais mūsų politikais, ir su verslo elitu. Gal būtų įdomu su kokia nors „Mis Lietuva“ pabendrauti. Juk iki šiol dar nebuvau su jokia Lietuvos gražuole susitikęs.
Žmona gal nesupyks - juk čia tik vakarienei. (Šypteli.)
Skaniausias lietuviškas patiekalas. Kai parvažiuoju namo, visąlaik paprašau, kad mama išvirtų cepelinų. Anksčiau suvalgydavau daugiau, bet dabar užtenka normalios porcijos - dviejų.
Lietuvos sportininko idealas. Virgilijus Alekna. Kartu dalyvavome olimpiadose, visa komanda džiaugėmės jo sėkme Sidnėjuje ir Atėnuose. Jo rezultatais ir sportiniu ilgaamžiškumu gali tik žavėtis.
Kai dar žaidžiau „Wizards“, Vašingtone trejus metus buvome su Dainiumi Zubrumi. Jis tuomet atstovavo vietos NHL komandai. Kartu ir golfą žaidėme, kai buvo surengta Vašingtono krepšininkų ir ledo ritulininkų dvikova.
Lietuvos krepšinio svajonių penketas. Arvydas Sabonis, Artūras Karnišovas, Modestas Paulauskas, Šarūnas Marčiulionis, Šarūnas Jasikevičius.
Lietuvos daina. „Trys milijonai“. Ši daina labiausiai siejasi su mūsų pergale Europos čempionate Stokholme 2003 metais. Po to buvo sukurta dar nemažai dainų krepšiniui, tačiau „Trys milijonai“ iki šiol išliko mūsų himnu.
Lietuviška prekė. Alus. Paprastas „Švyturio Ekstra“. Jis tikrai daug geresnis negu amerikietiškas.
Penki lietuvio charakterio bruožai. Lietuviai yra darbštūs, gražūs, dainingi ir išprotėję dėl krepšinio.
Kiek turiu draugų, kurie atvažiuoja pas mane, jie visi pastebi, kad mes dar esame ir labai tylūs. Aišku, kad amerikiečiai iš tiesų šneka gerokai daugiau.
Dešimt lietuviškų žodžių. Tegul bus dešimt kartų - meilė. Neatsitiktinai ir savo dukrytę pavadinome Meile.
Man tai - labai talpus žodis. Juk meilė yra tokia visapusiška. Ir tėvynei, ir tėvams, ir sesei, ir broliui, ir darbui. Tai labai gražus, prasmingas ir trumpas žodis.
Dabar jį kartoju ypač dažnai, nes nuolat šnekuosi su dukrele.
Lietuviška patarlė. Neperšokęs griovio, nesakyk „op“.