„Lietuvos rytas” pasigilino į priežastis, dėl kurių buvo gera stebėti komandos žaidimą Panevėžyje, ir dar nepanaudotus rezervus, kurie leistų tikėtis pergalių Vilniuje.
Taiklumas. Pirmajame etape Lietuvos komanda šaudė į krepšį kaip olimpinė čempionė Daina Gudzinevičiūtė į skraidančias lėkštes.
Lietuviai – pirmi čempionate pagal bendrą metimų taiklumą (55,6 proc.). Pirmi – ir pagal tritaškius (48,6 proc.). Antri – pagal dvitaškius (58,1).
Tai – įspūdingi skaičiai, ypač prisimenant, kad per kontrolines rungtynes mūsų šalies komanda tritaškius svaidė tiktai 26 proc. taiklumu.
„Netyčia. Per stebuklą įkrito”, – paklaustas apie puikų pataikymą sakė Lietuvos rinktinės Robinas Hudas pirmojo etapo varžybose Rimantas Kaukėnas.
Būtų gerai, kad tokių lietuviškų „netyčia” kuo daugiau išvystų Serbijos, Prancūzijos ir Vokietijos krepšininkai.
Daug ginklų. Net ir netekusi Marijono Petravičiaus mūsų šalies komanda turi 11 aukšto lygio žaidėjų. Tai leidžia K.Kemzūrai dažnai keisti krepšininkus ir žaisti didele sparta.
Pirmajame etape daugiausia laiko aikštėje praleido Simas Jasaitis, bet pagal žaidimo minutes (25,4 min.) tarp visų čempionato krepšininkų jis užima tik 61-ąją vietą.
Neturėdami vieno ryškaus lyderio lietuviai vieną po kito traukia vis naujus ginklus.
„Žaidimas „du prieš du” mums labai svarbus, nes turime „pick and roll” karalių – Š.Jasikevičių. Be to, mūsų sunkiųjų puolėjų metimai, – komandos stiprybes vardijo K.Kemzūra. – Bandome sukurti tokių situacijų, kad galėtume įsiveržti ir atakuoti iš baudos aikštelės, kad tai darytų arba R.Kaukėnas, arba Martynas Pocius. Taip pat svarbus greitas puolimas. Ir tolimi metimai.”
Fizinė forma. Kad ir kaip nesureikšmintų taiklumo R.Kaukėnas, viena tokio puikaus taiklumo priežasčių yra ideali fizinė forma.
Fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius vėl pataikė taip parengti komandą, kad ji, net būdama vyresnė (amžiaus vidurkis – 29 metai) nei pernai pasaulio čempionate (25,5), neatrodo lėtesnė nei kitos ekipos.
„Kojos jau lyg ir greitesnės”, – sakė R.Kaukėnas, vildamasis, kad antrajame etape lietuviai bėgs dar greičiau.
Gynėjai. Rengiantis Europos čempionatui priekinės linijos žaidėjai buvo Lietuvos rinktinės atakų lyderiai, bet Panevėžyje ekipos varikliais tapo gynėjai.
Po penkerių rungtynių rezultatyviausių komandos žaidėjų penkete yra vien antrosios linijos krepšininkai: R.Kaukėnas (12,4 taško), Mantas Kalnietis (10,4), M.Pocius (10), Š.Jasikevičius (9,6), S.Jasaitis (9,6).
Atmosfera. Vėlyvi vakarai prie kortų stalo bandant nurimti po sunkių mačų, komandinė žvejyba prie upės ir linksma akmenslydžio imitacija kamuoliu mušinėjant plastikinius butelius per treniruotę tik patvirtina žaidėjų teiginius, kad krepšininkams patinka būti kartu.
Kartu su jais yra dar trys milijonai.
„Aš norėčiau padėkoti ir nuostabiems Panevėžio aistruoliams, ir tiems, kurie atvažiuoja iš kitų miestų. Jų palaikymas labai jautėsi – ypač mače su Turkija. Jie daug prisideda prie pergalių”, – pasibaigus pirmajam etapui pabrėžė Š.Jasikevičius.
Už jį ir kitus Lietuvos rinktinės žaidėjus „Siemens” arenoje garsiai rėks dusyk gausesnė žaliųjų armija. Kaip mėgsta sakyti vienas sirgalių, krepšininkams reikia tiktai pataikyti sviedinį į krepšį, o visa kita už juos padarys aistruoliai.
Tvirtesnė gynyba. Pagal praleistus taškus Lietuvos rinktinė užima tiktai 13-ąją vietą tarp 24 Europos čempionato ekipų.
Lietuviai leido varžovams vidutiniškai įmesti po 74,8 taško, 46,2 proc. dvitaškių (7-oji vieta) ir 34,8 proc. tritaškių (15-oji vieta).
Antrajame etape šeimininkų laukia kur kas pajėgesni varžovai už britus, lenkus ar portugalus, todėl be stipresnių gynybinių gniaužtų kovoti dėl pergalių Vilniuje bus labai sunku.
„Rungtynėse su Ispanija gynėmės pernelyg prastai. Ir kituose mačuose, ypač per pirmuosius kėlinius, gynėmės sunkiai.
Dar daug kur turime tobulėti. Dar nežaidžiame taip patikimai, kaip galėtume, ypač gindamiesi”, – „Lietuvos rytui” aiškino R.Kaukėnas.
Rungtynės su ispanais atskleidė pagrindines Lietuvos rinktinės gynybos bėdas. Europos čempionai įmetė 91 tašką, pataikę net 45,2 proc. dvitaškių ir 50 proc. tritaškių.
Varžovai nuo pat pradžių šeimininkus žudė elementariu deriniu „du prieš du”.
Jeigu po krepšiu kertančio Pau Gasolio arba kito aukštaūgio iš silpnosios pusės ateidavo pasaugoti lietuvių gynėjas, Juanas Calderonas arba Rudy Fernandezas tiesiog žaibiškai numesdavo kamuolį daugiau erdvės gavusiam Juanui Carlosui Navarro, kuris vieną po kitą smeigė tritaškius.
Iki pertraukos Lietuvos rinktinė taip ir nesurado būdų, kaip apsiginti nuo taikliai šaudančių ispanų.
„Buvome vienu žingsniu lėtesni, visur vėlavome”, – po rungtynių pripažino Š.Jasikevičius.
Reikia tikėtis, kad ispanų pamoka nepraėjo veltui, o per mačus su serbais, prancūzais ir vokiečiais Lietuvos rinktinė neužlips ant to paties grėblio.
Juolab kad pasaulio pirmenybėse Turkijoje K.Kemzūra ir tuos pačius ispanus, ir atletiškuosius prancūzus nugalėjo remdamasis kibia ir labai intensyvia komandine gynyba.
Dar vienas pernykštis Lietuvos rinktinės trenerio slaptas ginklas – mišri gynybos sistema – irgi dar laukia aukų per lemiamas dvikovas.
Daugiau rizikos. Su geresne gynyba tiesiogiai susijęs dar vienas Lietuvos rinktinės ginklas, kurio galingų salvių Panevėžyje trūko.
Visos K.Kemzūros vadovaujamos komandos pasižymėjo greitu puolimu, bet dabartinė rinktinė kol kas juo pasinaudoja daug rečiau negu galėtų.
Pernai Turkijoje lietuviai visą pasaulį pakerėjo žaibiškomis atakomis ir bėgo į priekį lyg nuo pavadžio nutrūkę laukiniai žirgai. Nors šįmet Lietuvos rinktinė vėl yra viena rezultatyviausių Europos čempionato komandų, jai kol kas trūksta pernykščio laisvumo ir improvizacinio krepšinio.
„Po sėkmingos gynybos dažniausiai pelnomi lengvesni taškai. Tada kiekvienas žaidėjas pagauna geresnį ritmą. Tačiau tai nėra paprasta”, – neslėpė R.Kaukėnas.
Net keturi rinktinės senbuviai – Š.Jasikevičius, R.Kaukėnas, Darius Songaila, Kšyštofas Lavrinovičius – tik šįmet pirmąsyk susidūrė su K.Kemzūros propaguojamu krepšiniu.
Nors jie rinktinei suteikė brandos, dabartinė Lietuvos komanda vis dar ieško idealios pusiausvyros tarp valiūkiško bronzinės 2010-ųjų rinktinės stiliaus ir tų pozicinio žaidimo galimybių, kurių suteikia patyrę žaidėjai.
„Buvo pora rungtynių, kai žaidimas strigo. Pirmąkart žaidžiu Kęsto komandoje. Reikėjo laiko priprasti ir pajausti vienas kitą, – pripažino R.Kaukėnas. – Norėčiau išskirti žaidėją, kuris įžengęs į aikštę į gerąją pusę pakeisdavo mūsų žaidimo ritmą.
Nors tai gali keli krepšininkai, dažniausiai tai būdavo Šarūnas. Jis įvesdavo tvarką ir pridėdavo susikaupimo mūsų žaidimui.”
Mažiau įtampos. Per nelemtą mačą su ispanais K.Kemzūra užsidirbo pirmą per karjerą techninę pražangą stovėdamas prie rinktinės vairo.
Susinervinęs Lietuvos rinktinės treneris net stumtelėjo savo senų laikų bendražygį Robertą Kuncaitį, o vėliau apšaukė Mantą Šernių.
Dar niekada nematytos K.Kemzūros emocijos ir žaidėjų kūno kalba per rungtynes išduoda: visi Lietuvos rinktinės nariai šiame čempionate jaučia milžinišką įtampą.
Spaudimas namuose rungtyniaujančiai ekipai dabar yra tiesiog nesulyginamas su tomis dienomis, kai K.Kemzūra su jauna rinktine be jokių išskirtinių lūkesčių pirmąsyk išvyko į pasaulio pirmenybes.
Visi supranta – vienintelė klaida dabar gali būti paskutinė ir sužlugdyti visos Lietuvos svajones. Tačiau nuo pečių nusimetusi vis labiau slegiančią psichologinę naštą mūsų rinktinė neabejotinai žaistų laisviau.
Mažiau klaidų. Pirmame etape Lietuvos rinktinė darė po 15,6 klaidos per rungtynes. Tai – septintoji vieta nuo galo.
Akivaizdu, kad, norint važiuoti į Kauną, antrame etape būtina dar labiau branginti kamuolį.
Stipresni varžovai neatleis nė menkiausios klaidos.