Žengiant tuščiomis gatvėmis, sunku pajusti, kad ši diena kuo nors skiriasi nuo kitų. Krepšinio sirgalių su išdavikiška atributika – gatve kėsnoja vos vienas kitas. Geriausiu atveju iš solidžių vyrų švarkų droviai kyšteli žalios spalvos marškinėliai su užrašu „Lietuva“. Nors prieš svarbų krepšinio mačą su serbais miesto veidas vis dėlto pasikeitė – į gatves išriedėjo tėveliai, kurie tyliame mieste migdė vaikus.
Šaligatviu linguodamas rieda vežimėlis, o jį stumdami du vyrai kažką įnirtingai diskutuoja – rodos apie krepšinį. Kitas tėvelis net sukaitęs vienu metu stumia vaikišką vežimą ir už parankės tempia kitą mažametį – kelios valandos prieš krepšinio transliaciją – įtemptos ne tik rinktinės vyrams.
Ieškantys tylos, vyrai nesuka Rotušės link – ten galingas Roberto Petrausko balsas komentuoja rungtynes. Išrikiuoti suolai – dar pustuščiai, kaip ir miesto „Siemens“ arena, tačiau R.Petrauskui per garsiakalbius užriaumojus, kad tuoj susirems Turkijos ir Prancūzijos komandos, šaukdami ant kojų pašoka penki ištikimi turkų sirgaliai.
Mieste daugiau ne sirgalių, o reklamines skrajutes dalinančių jaunuolių, kurie siūlo šio vakaro rungtynes su Serbija stebėti senamiesčio baruose. Tikra apgultis ir primygtinis skrajučių brukimas į rankas prasideda artėjant prie Rotušės. Priėjus miesto aikštę, vakarą su krepšiniu galima išsirinkti bent iš penkių pasiūlymų.
Vieno baro reklama perspjauna visas kitas – gatvės viduryje vaikštinėja vaikinas su reklama, kuri panaši į kelio ženklą. Vaikinas pasakojo, kad tokia nešiojama reklama yra pigesnė – jeigu ženklas būtų įsmeigtas į žemę, tai jau būtų reklaminis stendas, kuris kainuotų keliskart daugiau.
Tikintis tikro emocijų koncentrato, greitu žingsniu tenka braukti pro barzdoto Dariaus Songailos reklamą, centrinės gatvės link. Ten vaizdas kiek linksmesnis – trenkia muzika, vilniečiai nors dar šviesu, įsidrąsinę linguoja į šonus. Tai festivalis „Vilniaus fiesta 2011“.
Prapliupus lietui ir iki rungtynių likus valandai, miestas truputį atsigavo. Sostinėje tvyrojo ne išsivadėjusios emocijos iš tolimo Panevėžio ir krepšinio aistrų atgarsiai iš televizijos ekranų, o tikras jausmas, kad rinktinės vyrai čia, sostinėje.
Net pilant lietui, į Rotušės aikštę susirinko šimtai krepšinio aistruolių. Suskambus R.Petrausko balsui ir pristačius startinį penketą, sirgalių keliamas triukšmas atsklendė iš visų aplink Rotušę įsikūrusių kavinių.
Vilniaus sirgaliai – paprasti ir neišsiskiria jokia atributika. Svarbiausia – kuo garsiau išdėti savo jausmus tiek barui, tiek šaligatviu žingsniuojantiems praeiviams. „Lietuvaaa“, – užkimusiu balsu šaukia šlapioje ir tuščioje lauko kavinėje sėdintis krepšinio aistruolis. „Puikus Jasikevičiaus perdavimas“, – atsklinda pro nuolat varstomas baro duris. Rinktinės vyrams įmetus, kavinės rėkia ir riaumoja, joms atitaria kaukiančios automobilių signalizacijos.
Prie taksi automobilių stoviniuojantys vyrai gyvai aptarinėja rungtynių vaizdus: „Dabar pertrauka, todėl grįžome prie automobilių. Šiaip rungtynes rodo visur, jas pasižiūrėti galima net greito maisto restorane.“