Filmo sėkmė – krepšininkų rankose

Kšyštofas Lavrinovičius vienas paskutinių įlipa į autobusą, kuris veš Lietuvos rinktinę į Europos pirmenybių rungtynes.

Jis neskuba, nes laiko dar yra, ir pamažu įlindęs į autobuso vidų pasisuka savo vietos link. Tik netikėtai – bum! K.Lavrinovičius galva į kažką atsitrenkia.

Pasigirsta keiksmai, K.Lavrinovičius atsisuka tiesiai į objektyvą ir pamato ant autobuso liuko pritvirtą mažą kumščio dydžio filmavimo kamerą.

Filmavimo kameros seka Lietuvos krepšininkus nuo pat pasirengimo Europos čempionatui pradžios, fiksuoja kiekvieną jų žingsnį ir bus išjungtos tik turnyrui pasibaigus.

Keli šimtai valandų filmuotos medžiagos virs vienos valandos dokumentiniu pramoginiu filmu „Mes už... Lietuvą!” ir 2012-ųjų pradžioje turėtų pasirodyti Lietuvos kino teatrų ekranuose.

„Esu matęs filmų apie NBA žaidėjus – Michaelą Jordaną, Larry Birdą ir kitus. Bet šis filmas bus išskirtinis, – sakė Lietuvos rinktinės kapitonas Robertas Javtokas. – Ne apie vieną žaidėją, o apie visą komandą, pasirengimą, žygį per čempionatą ir visos šalies neeilinę šventę, nes pirmenybės vyksta namuose.

Manau, tai bus kažkas nauja, ko dar nesu matęs.”

Filmo režisieriui Andriui Lekavičiui sėdint virtuvėje prie arbatos puodelio su prodiuseriu Aidu Avižiniu kilusi idėja ėmė riedėti kaip kamuolys.

Nuo liepos 18 dienos Lietuvos krepšininkai atsidūrė prieš kamerų objektyvus.

„Mes pasakosime apie sunkų komandos pasirengimą, įkvepiančias trenerio kalbas rūbinėje, pokštus krepšininkų autobuse, – sakė filmo režisierius A.Lekavičius. – Bandysime parodyti rinktinę iš vidaus.

Kalbiname krepšininkus po vieną ir stengiamės interviu daryti kitaip, nei įprasta televizijose. Pašnekesius fiksuoja judanti kamera – norime panaudoti naujausias technologijas.”

Nedidelė filmavimo grupė turi ir mažyčių kamerų, kurias tvirtina komandos autobuse.

Klaipėdos manieže jie tvirtino kamerą prie komandos masažuotojo Aido Buzelio krūtinės, ir šis iš paskutiniųjų bėgo paskui žaidėjus, kad iš arti pagautų vaizdus.

Rinktinės atstovas Linas Kunigėlis vaizdų nufilmuoja iš komandos persirengimo ir pasitarimų kambarių.

Jokių profesionalių aktorių ar dirbtinių scenų filme nebus.

„Visi aktoriai yra krepšininkai ir komandos personalas”, – tvirtino A.Lekavičius.

Pasirengimo čempionatui pradžioje filmo kūrėjai paprastai būdavo su komanda tik po porą dienų per savaitę ir nespėdavo įkyrėti žaidėjams.

„Per pirmąsias stovyklos dienas Druskininkuose iš žaidėjų girdėjome replikų, kad jie jaučiasi kaip realybės šou, – pripažino režisierius. – Bet jie greitai prie mūsų priprato.”

Tai patvirtino ir krepšininkai – dauguma rinktinės žvaigždžių jau daug metų gyvena tarsi realybės šou.

„Esame pripratę prie televizijos kamerų. Jos kartais kiek sudirgina, bet ši filmavimo grupė dirba profesionaliai, nelenda į akis ir netrukdo. Jie tarsi nematomi”, – kalbėjo mūsų šalies rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra.

Prasidėjus čempionatui filmavimo grupė dar labiau priartėjo prie krepšininkų.

Kameros žvelgė į juos autobuse, treniruotėje, viešbutyje, arenos rūbinėje, procedūrų kambaryje ar vakarienės metu per Manto Kalniečio gimtadienį.

Tabu liko tiktai žaidėjų kambariai – asmeninė erdvė.

„Nejaučiame kamerų ir kartais net baisu, kad koks nors žodis per toli nenukeliautų, – neslėpė R.Javtokas. – Tiek pripratome prie kamerų, kad jų nematome – ar jos būtų rūbinėje, ar autobuse. Elgiamės taip, kaip visada.”

Iš tiesų dvidešimties vyrų kompanijoje išsprūsta žodžių, kurių neišmokstama iš mamos ir vietoj kurių televizijos ekranuose įprastai pasigirsta „pyyyyp”.

„Mūsų kamera girdi nemažai keiksmažodžių, – pripažino filmo režisierius A.Lekavičius. – Ieškosime kūrybinio sprendimo. Ką nors reikės daryti, nes filme keiksmažodžių nebus.”

Filmavimo grupė iš arti išvydo krepšininkų kasdienybę.

Kaip krepšinio procedūrų kambaryje gydomos nepastebėtos mikrotraumos, leidžiami vaistai ir atliekami nedideli medicinos stebuklai.

Kaip po mačo Panevėžyje Paulius Jankūnas sugrįžo į viešbutį šlubuodamas lyg pašautas kareivis. Po procedūrų kitą dieną rungtynėse lyg niekur nieko jis vėl rinko taškus.

Filmo kūrėjai pažino žaidėjus, jų būdą ir pamatė, kaip jie elgiasi prieš kameras.

„Laisviausiai prieš objektyvą jaučiasi broliai Lavrinovičiai. Baigę karjerą jie tikrai galėtų eiti vaidinti filmuose, – neabejojo A.Lekavičius. – Madride filmavau veiksmą iš krepšininkų procedūrų kambario, kuriame buvo ir abu broliai.

Tai buvo tikras humoro šou, tik už bilietą nereikėjo mokėti. Kita vertus, filmuoti nebuvo lengva, nes iš juoko dreba kamera.”

Kaip atrodys filmas, ar jo pabaiga bus laiminga, paaiškės tik kitą savaitę. Tada bus aišku, kuo baigėsi Lietuvos rinktinės nuotykiai Europos pirmenybėse.

Filmo kūrėjai yra numatę tris scenarijus atsižvelgdami į Lietuvos krepšininkų rezultatus čempionate.

Idealus planas A – medaliai ir pasakojimas apie nuostabų komandos žygdarbį turnyre.

Vilties planas B – apie tai, kaip komanda siekia olimpinio kelialapio į 2012 metų žaidynes Londone.

Ten pateks tik čempionato finalininkai, o 3–6 vietas užėmusios ekipos liepą žais olimpiniame atrankos turnyre.

Juodasis planas C – jei būtų įvykusi katastrofa ir tektų ieškoti jos priežasčių. Tokiu atveju tai nebūtų pramoginis filmas kino teatrams, bet labiau skirtas mažesnei kino festivalių auditorijai.

„Visi ženklai rodo, kad blogiausią scenarijų jau galima išbraukti, – džiaugėsi filmo režisierius A.Lekavičius. – Aš tikiu, kad komanda laimės medalius – kol kas viskas eina pagal planą A.”

Kad filmo sėkmė glaudžiai sulipusi su pergalėmis, gerai supranta ir Lietuvos rinktinė.

„Mūsų nesėkmės atveju susidomėjimas filmu tikriausiai nebūtų didelis. Nebent iš pykčio žmonės eitų pasižiūrėti, kodėl mes taip sužaidėme”, – juokdamasis svarstė R.Javtokas.

„Puikiai žinau, kad filmo vertė priklausys nuo to, kaip gerai mes pasirodysime”, – buvo įsitikinęs ir Lietuvos rinktinės strategas K.Kemzūra.

Filmą „Mes už... Lietuvą!” kuria Audiovizualinio meno centras, bendradarbiaudamas su Kauno kino studija ir Lietuvos krepšinio federacija. Filmo pavadinimu pasirinktas ritualinis Lietuvos komandos šūkis, kurį krepšininkai, sudėję į krūvą rankas, kasdien surinka prieš pratybas ar eidami į aikštę rungtyniauti.

Kūrėjai pavyzdį ėmė iš futbolo – prancūzų filmo apie legendinio Zinedine’o Zidane’o kartos pergalę 1998 metų pasaulio čempionate ir vokiečių kūrinį apie 2006 metų pasaulio čempionatą, kuriame Vokietijos futbolininkai užėmė trečiąją vietą.

Filmo režisierius A.Lekavičius yra sukūręs porą trumpametražių filmų. Šis ilgo metražo filmas – jo režisierinis debiutas. Vilnietis yra žaidęs krepšinį mokykloje, universitete ir net buvo patyręs vieną skaudžiausių krepšininkų traumų – Achilo sausgyslės plyšimą. Prieš kelerius metus keliaudavo ir rengdavo reportažus apie Vilniaus „Lietuvos ryto” rungtynes Eurolygoje. „Krepšinio žinios turėtų atsverti tai, kad esu naujokas režisūroje”, – sakė A.Lekavičius.