Knygos pristatymas vyko Kaune, A. Mickevičiaus bibliotekoje. Jos direktorius pokštaudamas sakė, kad tai yra knyga , kuri sudomintų visa Lietuvą, o kadangi storoka savo apimtimi ir svoriu, tai ją galima naudoti, kaip “apsigynimo priemonę”. Tylos minute pagerbti Anapilin išėję Lietuvos krepšininkai. Knygos autorius kviečia prieš auditoriją atsisėsti garbius veteranus. Jų tarpe treneris V. Garastas, krepšinio veteran
as A. Čiupkovas, akademikas J. Brėdikis, prof.V. Augustauskas, P.Baltrūnas, prof. P. Cibas
Autorius savo pasisakyme akcentavo atskiras knygos dalis. Sakė, kad sumanymas buvo išleisti kur kas didesnės apimties knygą, tačiau aplinkybės susiklostė taip, kad turime tokio formato knygą.Knyga apima Lietuvos krežšinio istorijos laikotarpį nuo 1921 metų iki 1961 arba kaip teigė autoriaus iki “Bimbos epochos”. Autorius sakė, kad Lietuvos krepšinis po karo nepaisant sunkių aplinkybių klestėjo.
Mat, susiklosčius istorinėms aplinkybėms, vieni krepšininkai pasitraukė į Vakarus, kiti buvo sovietinės valdžios ištremti į Sibirą. Remdamasis knygos skyriumi apie lietuvių pabėgėlius sake, kad jų tarpe “krepšinis išliko svarbiausiu dalyku”. Šį skyrių rašydamas autorius naudojosi informacija iš 18 knygų, kurios buvo leistos JAV. Autorius priminė, kad yra surinkęs 28 knygas apie krepšinį su autografais.Pasisakyme autorius teigė, kad tarpukario sporto įvykiai iškėlė Lietuvos vardą. Apie tas pergales rašė visi svarbiausi Europos ir Amerikos dienraščiai.To įrodymu buvo lietuvio boksininko Šarkio pergalė, 1933 metais Dariaus ir Girėno skrydis, 1937 m. ir 1939 m. Europos krepšinio čempionų titulai. Šie Lietuvos sporto laimėjimai užgožė tuomet vykusį pilietinį karą Ispanijoje ir Anglijos karaliaus Jurgio karūnavimo ceremoniją.
Kalbėdamas apie krepšinio pradžią Skirmantas Karalevičius minėjo 1922 metus, kai Vytauto kalne vyko pirmosios krepšinio varžybos. Tada balandžio 23 d. Kauno rinktinė įveikė LFLS komandą rezultatu 8:6.Tačiau pirmumo teisę vyrai krepšininkai turi atiduoti Lietuvos moterims. Jos dar 1921 metai vadovaujant Garbačiauskienei įsirengė minėtą aikštelę Kaune ir pradėjo žaisti krepšinį.
Ženklūs Lietuvos krepšiniui buvo 1934 metai. Tada Kaune buvo pasatyta Kūno Kultūros Rūmai su modernia tais laikais sporto sale. Salės grindys padengtos specialia danga. Jau kitais metais vykstant pasaulio lietuvių kongresui, JAV lietuviai sužaidė tris rungtynes su Kauno krepšininkais naujoje sporo salėje. Visas trejas varžybas laimėjo išeivių rinktinė.
Įdomią krepšinio istorijos detalę priminė autorius. 1946 m Ženevoje vyko Europos krepšinio pirmenybės. Į Vakarus pasitraukę Lietuvos krepšininkai subūrė rinktinę, kuri turėjo savo uniformą ir atributiką . Ši rinktinė siekė atstovauti Lietuvą. Tačiau sovietinio komisaro Molotovo grasinantis aplinraštis sulaikė tuometinius FIBA narius ir šie atsisakė registruoti išeivių lietuvių rinktinę.
Autorius minėjo, kad turi sumanymų parašyti atskiras knygas apie Lietuvos krepšininkus. Vieną iš jų apie A. Sabonį. Arvydas autoriui padovanojo daug savo nuotraukų. “Vien iš jų galima būtų sudaryti albumą”,- su jauduliu ir šiltomis emocijomis kalbėjo S. Karalevičius.
Tęsdamas temą apie ateities sumanymus, autorius čia pat demonstravo titulinius atskirų knygų apie krepšinį lapus.S. Karalevičius dėkojo visiems, kurie rėmė jo knygos leidimą. Šiltai atsiliepė apie muziejininkus, bibliotekininkus, kurie mielai dalijosi savo žiniomis ir nuotraukomis. Deje,leisdamas knygą, autorius susidūrė ir su pasipriešinimu, delsimu, nekorektišku kai kurių valdininkų elgesiu.
Už gerai sudarytą ir gražiai išleistą knygą autoriui dėkojo Kūno kultūros Rūmai( dabar Kūno kultūros akademija) steigėjo V. Augustausko sūnus Vytautas Augustaitis. Jis palygino į tėvynę iš užsienio sugrįžusius mokslininką ir sportininką. Mokslininkas grįžta su dideliu “čemodanu”( lagaminu), suprask, parsiveža daug mokslinės literatūros, o sportinką grįžtantį po pergalių pasitinka didelė žmonių minia. Dar pasidžiaugė ,kad S. Karalevičius atliko didelį darbą ir , kad ši knyga susilauks pasaulinio atgarsio. “Nes per šią knygą pasaulis sužinos apie Lietuvą”,- linkėdamas sėkmės autoriui ir spausdamas ranką sakė prof. V.Augustaitis.
Krepšininko Lagunavičiaus duktė Jūratė susirinkusiems parodė vertingą knygelę. Tai paties tėvelio, garsaus Lietuvos krepšininko ranka aprašytos 1939 metų krepšinio pirmenybės Kaune.Knygelė – sąsiuvinis iliustruotas draugiškais žaidusių komandų krepšininkų šaržais. Juos piešė dailininkas K. Penčyla.Knygelėje surašyti rungtynių rezultatai. Šią knygelę ketina kada nors padovavoti sporto muziejui, “O dabar ji man labai brangi ir norisi ją turėti arčiau savęs”,- užbaigė savo prisiminimus p. Nijolė.
Akademikas Jurgis Brėdikis papasakojo, dar niekam nepasakotą epizodą iš 1937 metų krepšinio pirmenybių Rygoje. Tuomet lietuviai laimėjo finalo rungtynes pries latvius. Rungtynes akdemikas tuomet stebėjo su savo tėveliu, kuris ėjo patarėjo pareigas Lietuvos ambasadoje Rygoje. Po rungtynių Lietuvos ambasados automobilis su Lietuvos vėliava pajudėjo nuo sporto rūmų. Tuo metu kažkas iš sirgalių metė kokį daiktą į galinį mašinos langą.
“Pajutau, kad ant manęs pažiro stiklo šukės, mat sėdėjau ant galinės sėdynės”,- nemalonų insidentą prisiminė akademikas. Galėjo kilti diplomatinis skandalas, bet įvykis buvo taip pat diplomatiškai nutylėtas. Profesorius pastėbėjo, kad autorius jausmingai pristatydamas savo knygą susirinkusiems, sudarė vaizdą, kad nelyginant pats visuose tuose aprašomuose įvykiuose dalyvavo.
Įdomią detalę iš savo trenerio praktikos pasakojo Vladas Garastas. Jis prisiminė dvidešimt penkerių metų senumo įvykį, kai Kauno “Žalgiris” laimėjo Džonso taurę Argentinoje. Po finalinių rungtynių į žalgiriečių persirengimo kambarį atėjo vietos lietuviai ir padovanojo komandai trispalvę.V. Chomičius nešina šią vėliava ėjo į apdovanojimo ceremoniją. Džiugos pergalės nuotaikos buvo nufilmuotos ir kasetė su įrašu padovanota komandai. Grįžus į Lietuvą, kasetė buvo perduota tuometiniam sporto komitetui. “Tik vėliau supratau, kad padariau klaidą perduodamas kasetę”, - neslėpdamas apmaudo sakė treneris.
Mat kitais kartais, vykstant į tarptautinius turnyrus, sporto funkcionieriai mesteldavo žodžius: “tai ką vėl himno giedoti ir trispalvės plevėsuoti važiuosite”.
Anatolijus Čiupkovas pritardamas kities kalbėjusiems, sakė, kad knygos autorius turėtų būti premijuojamas nacionaline premija už šios knygos sudarymą. Siūlė, kad ši knyga būtų pasiekiamai kiekvienai Lietuvos mokyklai, nes tai Lietuvos krepšinio istorija iki 1961 metų. Dar priminė, jog kitais metais ketinama Kaune surengti pasaulio krepšinio veteran ų pirmenybes.
Po knygos apie krepšinį pristatymo visi bandė prognozuoti, kaip baigsis šis dar nesibaigęs antrasis Europos krepšinio turnyras Lietuvoje. O jis jau irgi istorija. Tik norisi, kad Lietuvai pasisektų iškovoti kelialapį į olimpines žaidynes. Tokiomis mintimis ir palinkėjimais skirstėsi susitikimo dalyviai. Tad belieka laikti naujų Skirmanto Karalevičiaus – krepšinio istoriko, Lietuvos istorinės praeities puoselėtojo knygų.