Sulig 13-ąja Europos vyrų krepšinio čempionato diena šiandien baigsis kovos Vilniuje ir 8 stipriausios komandos iš Lietuvos sostinės persikels į Kauną.
Po antrojo pirmenybių etapo – „Lietuvos ryto” įžvalgos apie čempionato rengimo pliusus ir minusus.
Bendras organizavimo lygis. Europos čempionato rengėjai iki šiol išvengė rimtų nesklandumų, o tai yra gerai parengtų namų darbų rezultatas.
Komandų transporto, apgyvendinimo, saugumo, maitinimo reikalai sprendžiami nuosekliai ir greitai, o per varžybas vienintelė sumaištis kilo dėl himnų prieš Rusijos ir Suomijos rungtynes.
Keli šimtai užsienio žurnalistų turėtų būti patenkinti jiems sudarytomis darbo sąlygomis.
Galbūt fotografai norėtų spartesnio belaidžio ryšio, bet visa kita veikia aukštu lygiu – trukdžių dėl interneto nėra, statistikos protokolai dalijami žaibiškai, spaudos konferencijos vedamos profesionaliai, o kavos, vandens ir karštos vakarienės užtenka visiems.
Dar svarbiau, kad turnyre patogiai jaučiasi Lietuvos rinktinė.
„Aš tikrai neturiu kuo skųstis”, – vakar patvirtino mūsų šalies komandos strategas Kęstutis Kemzūra.
Karšti aistruoliai. Nors per didžiąją dalį čempionato runtynių tribūnose lieka net po kelis tūkstančius laisvų vietų, o sirgalių zonos dieną būna tuščios, krepšinio šalies įvaizdį taiso Lietuvos rinktinės sirgaliai.
Per mūsų šalies komandos rungtynes žaliai vilkinčios publikos keliamas triukšmas viršija decibelų rekordus.
„Iš proto galinti išvesti aplinka”, „sirgalių kurstomas pragaras”, „žaliasis pragaras”, „išskirtinis mačo skonis dėl kaip niekur kitur publikos drebinamų parketlenčių”, – atmosfera arenoje gardžiavosi Prancūzijos žiniasklaida.
„Žaisti prieš 12 tūkst. sirgalių, kurie savo komandą palaiko visaip, kaip tik gali, yra kiekvieno atleto svajonė”, – pabrėžė ir Vokietijos rinktinės treneris Dirkas Bauermannas.
Nuoširdūs savanoriai. Baltais marškinėliais vilkintys jauni lietuviai Vilniuje sprendžia plika akimi nepastebimus nesklandumus ir savo darbą atlieka profesionaliai.
Savanoriai puikiai kalba angliškai, yra aktyvūs ir gerai organizuoti.
Sulig kiekvienu etapu jų pajėgos varžybų vietoje gausėja.
Grupės varžybose kiekviename mieste darbavosi maždaug po du šimtus savanorių, Vilniuje – per tris šimtus, o Kaune – per keturis šimtus.
Keista aritmetika. Lietuvos krepšinio federacijos (LKF) vadovai viešai tvirtina, jog į Vilnių suplūdo 10 tūkst. užsienio sirgalių. Ar tuo tikėti?
„Kaip tuo netikėti, jeigu per lietuvių puotą arenoje suskaičiavome kokius 7 serbus, o per ispanų ir vokiečių dvikovą kokius 17 susispietusių vokiečių ir 12 pavienių ispanų”, – ironizavo vienas Lietuvos televizijos sporto komentatorių.
Iš tiesų LKF vadovų skaičiavimai prasilenkia su tikrove.
Vilniuje gausiausiai savų sirgalių palaikoma Slovėnija turi mažiau aistruolių nei LKF pateikiamo skaičiaus vidurkis.
„Žinome, kad į Europos čempionatą atvažiavo maždaug 700–800 slovėnų sirgalių”, – saviškius Vilniuje suskaičiavo 59 metų slovėnas Nino Dekleva.
Kitų šalių aistruolių pajėgos Vilniuje kur kas menkesnės.
Nieko nuostabaus, kad krepšinio pirmenybėse užsienio sirgalių skaičius neprilygsta futbolui. Palyginimui – LKF pranašavo, kad į čempionatą atvažiuos 30 tūkstančių svečių, o 2006 metų pasaulio futbolo čempionate vien per pirmąjį mačą į Gelzenkicheno stadioną susirinko 35 tūkst. lenkų.
Tačiau kam reikalingi pagražinti skaičiavimai?
Saugumas. Apsaugos darbuotojų perdėtu uolumu čempionate galėjo įsitikinti ne tik Vokietijos sirgaliai, žurnalistai, bet ir krepšininkai.
Joakimas Noah ir kiti Prancūzijos krepšininkai akivaizdžiai nustebo, kai sužaidę pirmąsias rungtynes Vilniuje aikštės užkulisiuose buvo nustumti kostiumuotų vyrų, be ceremonijų skynusių kelią šalies prezidentei Daliai Grybauskaitei.
D.Bauermannas reagavo atlaidžiau ir tik šyptelėjo, kai prie aikštės jį sustabdęs apsaugos darbuotojas ilgai nagrinėjo Vokietijos rinktinės trenerio akreditaciją.
Vakar vienas apsaugos darbuotojų šiurkščiai griebė už striukės ir nutempė Ispanijos rinktinės trenerį Sergio Scariolo, kai šis „FIBA Europe” nenumatytoje zonoje dalijo interviu Rusijos ir Baltarusijos žurnalistams.
„Apsaugos darbuotojai čia lyg kareiviai ar milicininkai”, – rodydamas, kaip apsauga mojuoja alkūnėmis, stebėjosi vienas prancūzų žurnalistų.
Viešbutis. Vienuolika komandų gyvena „Le Meridien” – erdviame ir prabangiame, bet toli nuo gražiausių Vilniaus vietų stūksančiame viešbutyje.
Avižienių ar Maišiagalos laukai krepšininkams daug arčiau nei jaukios Senamiesčio gatvės, Katedra ar Šv.Onos bažnyčia.
Nuošali vieta prie greitkelio gali patikti treneriams, nes jų žaidėjus nuo ilgakojų merginų, naktinių barų ir kitų pagundų skiria 19 kilometrų.
Tačiau krepšininkai nėra pratę būti nugrūsti taip toli nuo gyvenimo.
„Mes atvykome į Vilnių, bet esame 20 km nuo civilizacijos ir blogiausia, kad visos Europos čempionato komandos yra tame pat viešbutyje kaip ir mes”, – internete pažymėjo Prancūzijos rinktinės žaidėjas Steedas Tchicamboud.
Tiesa, kilometrai sulaiko ne visus nuotykių pasiilgusius krepšininkus.
Sostinės taksistų, tarp kurių čempionato metu atsirado reikalaujančių net iki 15 litų už vieną kilometrą, džiaugsmui, įtemptas varžybų grafikas netrukdo žaidėjų vakarinėms kelionėms į miesto centrą ir atgal.
Penktadienio vakarą viename sostinės naktinių klubų šėlo Turkijos krepšininkai, šeštadienį vėlyvą vakarą Aušros Vartų gatvėje vaikštinėjo Makedonijos ir Serbijos krepšininkai.