Patirtis įdomi. Bare gali sutikti rusakalbį tėvynainį, kuris savo, o ne tavo, gimtąja kalba išrėžia: „Čio takoj grustnyj sidiš? Ja ž vižu, ty realnyj čel, davaj s toboj vodziary vypjem“ (tekstas išverčiamas, bet tikslius terminų atitikmenis rasti sunku, be to, lietuviškai tai nesuskambės).
Po vangaus atsakymo: „Netgi taip?“, aiškiai rodančio, jog nesutinki su išsakyta nuomone, į pastabą, jog, esą, mes, laimėję krepšinio rungtynes, atkeršijome vokiečiams už didįjį tėvynės karą, į pokalbį įsiterpia naujojo pažįstamo draugė lietuvė, pareiškianti, jog mes dar ir rusams atkeršysime. Ir jie pasibučiuoja.
Supranti, kad gyveni visų skersvėjų perpučiamoje istorijos ir geopolitikos kryžkelėje. Tampa smagu. Bloga žinia tautiniams neonaciams: žydrų, juodų, raudonų ir net taboro čigonų, atrodo, nelabai kas čia bijo. Čia problemas vis dar gali išspręsti vyro ir moters bučinys.
Bare, aišku, išgirsi triukšmą, keliamą tų daiktų, panašių į servelato lazdą, bet prikimštų ne mėsos, o presuoto oro. Tų, kuriais galima daužyti stalą, savo ranką ar galvą ir kurie skleidžia reto šlykštumo triukšmą. Lietuviškos vuvuzelės. Galima išgirsti daug šiuolaikinės lietuvių tautosakos, kurios dozė net per vieną rungtynių kėlinį pasotins bet kurį kalbos gurmaną ir prie kurios šiame tekste dar bus sugrįžta.
Žmonės serga taip, tarsi būtų „Siemens“ arenoje. Kodėl jie čia, o ne ten? Kai kurie į šį atsakymą ieško kilnaus, bet nebūtinai nuoširdaus atsakymo: bilietų negavau. Kiti, ko gero, atviresni: bare užkandžiams ir gėrimams išleidi 40 ar 50 litų, o ne porą šimtų, kuriuos vien už bilietą į varžybas mokėtum.
Krepšinį bare darbo dienos išvakarėse sirgaliai žiūri taip, kaip žaidžia vis populiarėjantį protų mūšį - po finalo švilpuko visi pašoka, atsiskaito ir išsiskirsto. Prie stalų alų gurkšnoti lieka vienas kitas lankytojas.
Vidurnaktį baras jau tuščias. Sportinis azartas nugena į piceriją, dirbančią iki trečios valandos nakties. Ten - beveik vien užsieniečiai, jau deportavęsi iš arenos. Kai kurie jų piktokai žvilgčioja į personalą, kurio tarsi ir daug, bet aiškiai neužtenka. Padavėjo gali tekti laukti dešimt minučių ar ilgiau.
Suprantama, yra ir žanro klasikos - lietuvaitė bei aplink ją besisukiojantis užsienietis. Stebėti kresną plikai skustą vyruką, vilkintį Airijos regbio rinktinės sportinio kostiumo viršutinę dalį ir mūvintį kelnaites su užrašu „Italia“ (nesupaisysi, ką visa tai reiškia) bei įtikinėjantį merginą su žaliais Lietuvos rinktinės sirgalių marškinėliais, kad jis, matyt, yra pasakų princas ant balto žirgo, įdomu. Pokalbis su nešiurkščiais imtynių elementais, kurių vis bando griebtis skustagalvis, trunka gana ilgai ir baigiasi išsiskyrimu. Slovėnų sirgalių žiniai, ne visos mūsų merginos kainuoja 40 eurų. Va taip.
Tokie tad krepšinio vakarai Vilniuje. Lieka žadėta tautos išmintis iš baro - to, kuriame sirgo lietuviai. Pasisakymų Top-3:
3 vieta: „Schaffartzikai, įmesi dar vieną tritaškį... Žinau, kur gyveni.“
2 vieta: „Baaaras stato!!! (Ir negarsiai) Mes nenorėjome, bet vis tiek ačiū.“
1 vieta: „Nevadink Jono stulpu! (po komentatoriaus Roberto Petrausko teiginio apie tai, kad „paskutinis stulpas, į kurį įsirėžė vokiečių puolimas, buvo Jonas Valančiūnas“).“