Šaras dar prieš porą metų buvo apsivilkęs Lietuvos rinktinės marškinėlius Nr.5 su Kalniečio pavarde. Ramūno Butauto treniruojami lietuviai tuomet ruošėsi 2009-ųjų Europos pirmenybėms, o Kauno halės tribūnose sėdėjęs Š.Jasikevičius rinktinės treneriui, regis, nedviprasmiškai priminė, kas turėtų būti pagrindinis komandos įžaidėjas.
„Buvome atšventę mano brolio Vytenio bernvakarį. Kartu visi gerai pasilinksminom. Padariau tokį „bajerį“, norėdamas Mantą palaikyti“, - prisimindamas seną istoriją „Lietuvos rytui“ pasakojo Š.Jasikevičius.
„Buvo tikrai netikėta ir smagu, kai pamačiau, kad Šaras juos vilki“, - prisipažino M.Kalnietis. Nors Mantas niekuomet nenešiojo Š.Jasikevičiaus marškinėlių, du bičiuliai šįmet pagaliau pirmąsyk per karjerą kartu apsivilko Lietuvos rinktinės aprangą, o jų duetas iš karto tapo varomąja Kęstučio Kemzūros treniruojamos komandos jėga.
Lietuvos rinktinė per visą savo istoriją, regis, dar neturėjo tokios pajėgios įžaidėjų poros kaip 2011-ųjų Europos pirmenybėse.
„Lietuva žaidžia labai protingą krepšinį. Ji turi du labai gerus įžaidėjus“, - prieš tarpusavio dvikovą komplimentų ir Š.Jasikevičiui, ir M.Kalniečiui negailėjo Prancūzijos rinktinės lyderis Tony Parkeris.
Po trejų metų pertraukos į Lietuvos rinktinę grįžęs Š.Jasikevičius pirmąsyk per karjerą visas Europos čempionato kovas pradėjo ant atsarginių suolo. Tačiau 35 metų 193 cm ūgio įžaidėjas be jokių pykčių užleido sau įprastą vietą starto penkete M.Kalniečiui.
Veržlus ir atletiškas 25 metų 195 cm ūgio įžaidėjas idealiai papildo Europoje ištisą dešimtmetį karaliavusį Šarą.Dviejų Lietuvos rinktinės įžaidėjų rezultatai Europos pirmenybėse – panašūs lyg Siamo dvyniai. Po 6 rungtynių M.Kalnietis (11,8 tšk., 4,2 rez.perd., 2 klaidos per 22, 8 min.) buvo rezultatyviausiu komandos krepšininku, o Š.Jasikevičius (10,3 tšk., 4,7 rez.perd., 2,7 kl. per 16,2 min.) pateko net į tris geriausių Europos čempionato žaidėjų dešimtukus.
Šaras buvo pirmas pagal baudų metimų (95,2 proc.) ir devintas – pagal tritaškių (53,3 proc.) taiklumą bei užėmė aštuntąją vietą daugiausia rezultatyvių perdavimų atlikusių žaidėjų sąraše, kur jam ant kulnų lipo devintoje vietoje įsikūręs M.Kalnietis.
Prieš antrojo Europos čempionato etapo finišą Vilniuje „Lietuvos rytas“ surengė dviejų Lietuvos rinktinės įžaidėjų ir artimų bičiulių akistatą.
- Šįmet pirmąsyk rinktinėje žaidžiate kartu. Ar ne per vėlai čia susitikote?
Šarūnas Jasikevičius: Negali tokių dalykų kontroliuoti. Yra kaip yra.
Mantas Kalnietis: Ką padarysi, tarp mūsų ir dešimties metų amžiaus skirtumas, ir kitos aplinkybės taip susiklostė. Bet man atrodo, galime sudaryti tikrai neblogą duetą. Esam skirtingo stiliaus - Šaras – lėtesnio pozicinio žaidimo, „du prieš du“ asas, o man labiau patinka greitas krepšinis.
Būna kartais, kad reikia ir taip, ir taip žaisti. Man regis, šiame čempionate mums gaunasi kol kas visai neblogai.
- Ką prarastų Lietuvos rinktinė, jeigu komandoje dabar nebūtų vieno iš jūsų?
M. K.: Jeigu nebūtų Šaro, ji prarastų tą stilių, kuris dešimt metų maudo visą Europą. „Pikenrolo“ (derinio du prieš du) žaidimą. Aikštės matymą. Lyderio savybes.
Š. J.: Rinktinė prarastų gerą įžaidėją, o aš už aikštės ribų – gerą draugą. Žmogų, kuris turi puikų humoro jausmą ir komandai suteikia geros nuotaikos. Mantas yra iš tų, su kuriuo aš praleidžiu labai daug laiko ir už aikštės ribų.
Kokia stipriausia komandos draugo savybė?
M.K.: Aikštės matymas. Krepšinio supratimas.
Š.J.: Jis energingas, atletiškas, gerai veržiasi. Apskritai per pastaruosius metus Mantas padarė didelį šuolį ir dabar tapo daug įvairiapusiškesnis.
- Koks elementas komandos draugo žaidime jus vis dar priverčia stebėtis?
M.K.: Iki šiol nesuprantu, kaip jis sugeba taip pro rakto skylutę iškišti kamuolius. Atrodo, tas tarpas toks mažas, bet Šaras vis tiek ras būdą, kaip atiduoti perdavimą.Nors jam 35-eri, ši savybė tikrai nesuprastėjo.
Š.J.: Atrodo, jis taip lėtai juda, bet po to deda tą savo pirmą žingsnį ir pakyla. Man asmeniškai labai malonu, kad Lietuvoje atsirado dar vienas geras įžaidėjas. Man ši pozicija Lietuvos rinktinėje labai brangi. Ir labai patinka, kad pagaliau yra žmogus, kuris gali komandoje gerai atlikti šį vaidmenį.
- Šarūnai, iki šiol turėjote ne vieną savo dublerį. Rinktinėje žaidė ir Giedrius Gustas, ir Vidas Ginevičius, ir Marius Prekevičius. Kuo nuo šių įžaidėjų skiriasi M.Kalnietis?
Š.J.: Mantas dinamiškesnis, greitesnis. Daug geriau palaiko žaidimo ritmą. Iš visų šitų žaidėjų šiuo momentu jis tikrai yra aukščiausio lygio.
- Mantai, visi iki šiol prisimena garsųjį epizodą, kai pernai pasaulio pirmenybėse Turkijoje apgavote ispaną Ricky Rubio, iš užribio mesdamas kamuolį jam į nugarą. Ar Šarą taip pavyktų „išdurti“?
M.K.: Ar galima ir reikia tai kažkokiu „išdūrimu“ vadinti? Tada taip gavosi. Ir nesvarbu, koks ten žaidėjas buvo. Jeigu jis atsuko nugarą, tai man reikėjo taip padaryti. Bet abejoju, ar Šaras galėtų per svarbias rungtynes taip užsimiršti.
- Tarp jūsų - dešimties metų skirtumas. Ar už aikštės ribų jaučiate, jog priklausote skirtingoms kartoms?
Š.J: Mantas yra labai geras mano brolio Vytenio draugas, todėl jį pažįstu nuo pat vaikystės dienų. Mūsų draugystei metai tikrai nepadarė jokios įtakos.
M.K.: Visi juokeliai ir „bajeriai“ mūsų tie patys. Šaras daugiau laiko praleido užsienyje, jis daugiau matęs pasaulio. Natūralu, kad jis galbūt klausosi kiek kitos muzikos. Bet bendrą kalbą tikrai randam. Man tikrai nereikia galvoti, ką dėdei Šarui pasakyti (juokiasi).
Tarp krepšininkų tas dešimt metų apskritai nieko nereiškia. Bendrą kalbą dažniausiai visi krepšininkai visur greitai suranda.
- Ar sezono metu dažnai bendraujate?
Š.J. : Palaikom ryšį, susirašom žinutėmis, bet labai dažnai tikrai ne. Nelendam vienas kitam į akis.
M.K.: Po sezono dažniausiai susitinkam per Šaro brolį. Pasimatom Vytenio namuose ar kartu visi nueinam į kokį restoraną.
- Mantai, kokios Šaro rungtynės tau labiausiai įstrigo?
M.K.: Pirmąsyk pamačiau jį aikštėje, regis, dar 1997-aisiais. Bet Šaras labiausiai įstrigo 1999-aisiais, kai žaidė vienoje komandoje su Arvydu Saboniu. Man buvo tik trylika, o jis tuomet pradėjo kilti į krepšinio viršūnę. Buvo daug jo rungtynių, kurias gerai prisimenu. Bet galbūt labiausiai įstrigo 2000-ųjų Sidnėjaus olimpiados pusfinalis su JAV. Kai ir rinktinė, ir jis žaidė nuostabiai.
Kai Šaras metė tą paskutinį tritaškį. Visa Lietuva galvojo, kad krepšinio istorija bus pakeista. Ir kaip jis priėmęs prie reklamos stendo su ranka jį daužė iš nevilties.
- Pastarąjį sezoną teko nekartą žaisti vienas prieš kitą. Kas sunkiausia, kai turi gintis prieš gerai pažįstamą bičiulį?
M.K.: Nieko naujo čia nepasakysiu: sunkiausia prieš Šarą gintis tuomet, kai jis žaidžia „pikenrolą“. Niekuomet nežinai, ką jis gali iškrėsti.
Š.J.: Man, seniui, jau sunku iš viso tokius jauniklius vaikytis. Prašau trenerių, kad jį dengtų kiti.
- Jūsų klubinė karjera yra stulbinančiai skirtinga. Kol apie „Žalgirį“ nuo vaikystės svajojęs Šarūnas apkeliavo ne tik garsiausius Europos klubus, bet ir NBA, Mantas visą gyvenimą iki šiol žaidžia Kaune. Dabar pirmąsyk kartu vilkite rinktinės marškinėlius. Ką reikėtų padaryti, kad ir naują sezoną pradėtumėte kartu?
M.K.: Ką reikia daryti, viskas aišku. Aš turiu kontraktą su „Žalgiriu“, jis turi jį taip pat pasirašyti. Bet čia sunkiai aš galiu padėti (juokiasi).
Š.J.: Pirmiausia reikia, kad „Žalgiris“ norėtų, kad aš ateičiau į „Žalgirį“. Šis klausimas ne man, o „Žalgirio“ žmonėms.
- Jūsų abiejų dukros gimė panašiu metu ( 2010-ųjų rugsėjo 22 d. Š.Jasikevičiui su drauge Anna Douka gimė dukra Aila, o M.Kalnietis su žmona Mingaile augina 2010-ųjų gruodžio 8 d. gimusią Gretę – Red.). Ar keičiatės ne tik krepšinio, bet ir tėvystės patarimais?
Š.J.: Kai daugumos mūsų vaikai šią vasarą šėlo rinktinės stovykloje Palangoje, persimetėm su visais keletu frazių. Dukros mūsų panašaus amžiaus, tai apie jas neišvengiamai pasikalbam.
M.K.: Visai neseniai jos abi buvo apsirgę, todėl turėjome ir panašių bendrų rūpesčių. Nors patirties, kaip auklėti vaikus daugiau už Šarą neturiu, bet mes ja galime pasikeisti. Bent šioje srityje tikrai nesijaučiu už jį menkesnis (juokiasi)...