O taip, čia ir vėl aš bei mano pozityvios energijos pripildytas įrašas!
* * *
Šaras po paskutiniųjų antrojo etapo rungtynių interviu pagyrė Joną Valančiūną. Veteranas pasakė, kad komanda gauna daug daugiau naudos iš 19-mečio nei visi tikėjosi prieš čempionatą. Smagu tai girdėti ir matyti!
Nuoširdžiai džiaugiuos dėl to vaikio. Prieš „Eurobasket2011“ kelis kartus teko vakarieniauti su Jonu. „Nesugadintas“ jaunuolis. Myli šeimą, daug dirba treniruotėse, tiki savo ateitimi ir dėl jos stengiasi. Kovingumo ir ryžto jam pavydėti gali bet kas. Labai geras pavyzdys buvo rungtynėse su ispanais, kuomet lietuviai atsilikinėjo daugiau nei 20 taškų skirtumu, o Jonas pelnęs taškus buvo toks emocingas, kad atrodė, jog rezultatas apylygis.
Po antrojo etapo padėkojau visiems vyrams, trenerių štabui bei aptarnaujančiam personalui už nuveiktą darbą. Dėkoju ir sirgaliams, kurie kūrė puikią atmosferą arenose. Ačiū Jums! Pasiektas ketvirtfinalis. Visų pastangomis. Veiksmas keliasi į krepšinio sostinę, ir tikiuosi, kad naujoji arena bus pilna ne mažiau išprotėjusių sirgalių nei buvo Panevėžyje ar Vilniuje.
Prisimenant antrąjį etapą, prancūzai rungtynėse su ispanais, mano nuomone, parodė, kad nenori žaisti su lietuviais pusfinalyje. Skystakiaušiai! Mūsų vyrai pasiruošę žaisti su visais. Tiesa, mes nelabai ir rinktis galėjom. Nesam vertinami kaip favoritai, tačiau turim puikių šansų. Norėdami užlipti ant aukščiausio pjedestalo laiptelio, turime įveikti visus varžovus. Ir tuos pačius ispanus ar prancūzus, kuriems nusileidome.
Taigi galvoju, kad būtų nuostabu įveikti prancūzus finale! Taip, kaip tai padarėme 2003-iaisiais (pusfinalyje) Stokholme. Mūsų ryžtas ir beprotiškas sirgalių palaikymas gali įveikti jų atletiškumą ir šiokią tokią baimę.
Manęs kartais taip pat klausinėja apie baimę. Ar nebijau likti nesuprastas, išjuoktas, apkalbamas? Ne, to tikrai nebijau. Asmeniškai mane pažįstantys tai jau suprato. Tačiau įtariu, kad Lietuvai kartais atrodau lyg ateivis ar klounas.
Būti dėmesio centre ar nuolat išgyventi nesusipratimus esu įpratęs. Žinote, kartais dabar manęs prašo parėkti, pademonstruoti emocijų liejimą, kuo išgarsėjau žaisdamas pokerį. Mano įvaizdis prie pokerio stalo neturi nieko bendro su mano asmeniniu gyvenimu, verslais ar kitų pareigų atlikimu.
Praėjusią savaitę ganėtinai daug dėmesio susilaukė labdaros aukcionas, kuriame norėdamas parodyti pavyzdį ir pats pirkau, ir kitus skatinau. Suprantu, kad nėra taip paprasta santūriems lietuviams perlipti „per save“ ir plačiai atverti piniginę, tačiau aukoti galinčių tikrai yra. Ir aukojančių yra. Kiti tai daro tyliai ir aš juos labai gerbiu.
Man reklamos tikrai nereikia. Žiniasklaidos priemonės, pučiančios burbulus, tai daro savo iniciatyva, o ne mano pinigų paveiktos. Tiek paremdamas rinktinę, tiek sukurdamas ažiotažą dėl minėto aukciono stengiausi šiuos dalykus (rėmimą ir aukojimą) parodyti kaip pozityvius.
Darau taip, kaip širdis sako. Kartais išeina geriau, kartais – suklystu. Bet džiaugiuosi tuo, kad lietuviai tampa laisvesni, labiau savimi pasitikintys ir siekiantys aukštesnių tikslų!