Nors vėliau pro debesis kyštelėjo saulė, krepšinio sostinės šventinė nuotaika, rodos, nuo drėgmės, o gal po vakarykščio pralaimėjimo, kiek aptirpo: sirgalius prie didelio ekrano būrusioje Rotušės aikštėje driekėsi tik nuo lietaus lašų žvilgančių tuščių suolų plynės.
Tiesa, prie pat ekrano lyg būrelis žvirblių čirškavo ir komandą aistringai šūksmais palaikė pradinių klasių moksleiviai, o aikštės gale, susigūžę po lauko kavinės skėčiais, spietėsi dar kelios dešimtys krepšinio aistruolių.
Ant linkėjimų sienos – padrąsinimai rinktinei po vakarykštės nesėkmės
Jei Lietuvos krepšininkams po vakar būtų reikėję pasisemti geros energijos šiandieninei kovai, ko gero, jiems būtų užtekę tiesiog paėjėti iki Laisvės alėjos centre, prie fontano, esančios linkėjimų sienos. Ten, nors blaškomi vėjo ir sumirkę, iš tolo švytėjo lietuvių linkėjimai komandai. Nors dauguma jų – prašymai laimėti auksą ir meilės priesaikos krepšininkams, keli po vakar rungtynių atsiradę lapeliai liudijo, kad rinktinė palankumo neprarado.
„Aš jus myliu. Ir nesvarbu, ar laimit jūs, ar ne! Jūs geriausi!“; „Myliu ir gerbiu Jus, nesvarbu, kad nelaimėjot vakar!“; „Nenusiminkit!“; „5 vieta irgi neblogai!“; „Nenusiminkim! Londone būsim!“; „Jūs visada ir visur būsite čempionai mūsų širdyse!!!“
Ant sienos kabojo ir ištisas laiškas, smulkiai prirašytas padėkos žodžių komandai ir visam su ja dirbančiam personalui.
„Nepasiduokit, tikėkit savimi, nežiūrėkit atgal ir nenustokit kovoję. Net jei nelaimėsit aukso, mes jus mylim!“ – komandai padrąsinamąjį žodį rėžia vienas iš lapelių. O netoliese kabo dar vienas: „Niekad negalvojau, kad pradėsiu domėtis krepšiniu ir laukti kiekvienų rungtynių, bet tik dėl jūsų nuostabaus žaidimo, suvienijusio mus, atradau naują savo hobį“. Likusi siena taip pat skęsta trumpesniuose, bet ne mažiau jausminguose raginimuose laikytis, nepasiduoti, kovoti iki galo, iškovoti pergalę. Krepšinio aistruoliai linki rinktinei ir didesnio krepšio, o kažkas čia pat pagalbos rinktinei prašo ir iš Dievo. „Kai užaugsiu būsiu krepšininkė arba prezidentė.“ – Konstatuoja dar vienas lapelis.
Nors didžioji dauguma linkėjimų lietuviški, ant sienos galima rasti palinkėjimų vokiečių, ispanų ir slovėnų kalbomis. „Lietuva – Europos čempionai! Tikrai to tikiuosi! Linkėjimai iš Šveicarijos! – palaikymu mūsų komandai trykšta angliškas įrašas.
Lietuviai skirstėsi laimingi, o slovėnai pardavinėjo bilietus
Kai jau atrodė, kad krepšinio sostinės dvasia nuplauta galutinai – miestas ištuštėjo, o apie vykstančias varžybas galėjai nuspėti tik iš būrelių susirūpinusių žmonių, stabčiojančių prie ekranų, iš už debesų išlindo saulė. Negana to, lauk iš arenos pasipylė būriai patenkintų lietuvių sirgalių, nešančių į miestą gerą žinią ir grįžusį ūpą.
Čia pat, tarp geltonai raudonai žalio srauto, stabčiojo keli žmonės su bilietais. „Tiesiog mes šiandien išvažiuojam, todėl juos ir parduodame. Visi už du šimtus, vienas už šešiasdešimt,“ – susmalsusiems lietuviams angliškai aiškino slovėnų sirgalius. Rankoje jis laikė pluoštelį sudrėkusių bilietų į likusias čempionato varžybas.
Po gatves pamažu išsisklaidžiusi minia atrodė džiugiai rami – tarsi pralinksmėjusi po vakarykščių rungtynių ir niūraus šiandienos oro.