Įvairiausių sirgalių matė Vilnius per Europos vyrų krepšinio čempionatą.
Vieni išsiskyrė balsų stiprumu, kiti dainomis, buvo tokių, kurie ir spjaudėsi, šlitinėjo girti, ir šlapinosi viešosiose vietose.
Bet Vilniaus niekas nenusiaubė. Kai varžybos persikėlė į Kauną, atrodė, kad čempionatas sostinėje net nevyko.
Tiesa, dar liko kai kur jau apiplyšę krepšinio kamuoliai prie šiukšliadėžių, nuorodos, čempionato simboliai. Bet ir jie pamažu nyksta.
Vilniuje nebuvo rėksmingo užrašo „Europos vyrų krepšinio sostinė”, koks plieskia Kaune ant autobusų stoties pastato. Įvažiuodami į Vilnių išvysime tik kuklų pasveikinimą – „Sveiki atvykę į Europos vyrų krepšinio čempionatą”.
Kuo išsiskyrė vilniečiai sirgaliai? Kuo jie skyrėsi nuo Kauno, Panevėžio ar Šiaulių krepšinio aistruolių? „Sostinė” pamėgino nupiešti Vilniaus sirgaliaus portretą.
Nepigu. Pradėti reikėtų nuo piniginės, nes lankyti tokio lygio krepšinio rungtynes – nepigus malonumas.
Už Lietuvos rinktinę sirgusiam vilniečiui – 25–35 metai. Tai baigęs aukštąjį mokslą, geroje įmonėje dirbantis žmogus. Studentams sirgti už Lietuvą arenoje buvo per brangu.
Informacinių technologijų specialistas Andrius Parnavas krepšinio čempionatui išleido apie tūkstantį litų. Per čempionatą jis pasiėmė atostogas.
Bilietai į rungtynes jam kainavo po 110–150 litų. Vienas rungtynes pavyko stebėti nesumokėjus nė šimto litų. Bet į olimpiadą Londone krepšinio sirgalius nevažiuos – per brangu.
Deividas Buja stebėjo dvejas Lietuvos rinktinės rungtynes. Bilietas į vienas kainavo 150, į kitas – 180 litų.
„Žmona man pasakė, kad trečių rungtynių nebus. Net apsipykome. Vietoj krepšinio teks nupirkti bilietus į teatrą. Bet tik po čempionato”, – žadėjo vilnietis vadybininkas.
A.Parnavas buvo Lenkijoje, kai žaidė Lietuvos rinktinė.
„Galvojau, kaip nenueisiu į rungtynes, kai lietuviai čia pat žaidžia?” – dalijosi prisiminimais sirgalius.
Vis dėlto čempionatas Lenkijoje vilniečiui atsiėjo pigiau. Šioje šalyje jis per savaitę išleido apie 900 litų.
Kantrybė. Nors iš anksto bilietų nepirko, A.Parnavui pavyko stebėti visas rungtynes, kuriose žaidė Lietuvos rinktinė.
A.Parnavo taktika buvo tokia: išlaukti, kol perpardavėjai, nebeturėdami kur dėti bilietų, sumažins kainas.
Tiesa, pirmas pasiūlymas jį dažnai priblokšdavo. Vienas perpardavėjas pasiūlė pirkti bilietą į lietuvių rungtynes net už 300 litų.
Vilnietis sirgalius pralaukė pirmąsias to vakaro rungtynes, kuriose lietuviai dar nežaidė. Perpardavėjas sumažino kainą. Bet A.Parnavas nepuolė pirkti.
Prieš pat lietuvių rungtynes perpardavėjas pasidavė – bruko A.Parnavui bilietą, prašydamas už jį tiek, kiek mokėjo, – 96 litų.
„Dėl tokių kaip tu aš negavau bilieto kasoje. Mokėsiu 95 litus”, – juokdamasis pasakojo istoriją sirgalius. Taip jis elgėsi prieš visas rungtynes.
Įspūdis. Per rungtynes sirgalių tikrai nepažinsi. Visi jie rėkia, skanduoja, dainuoja. Kai rungtynės vyko Vilniuje, sostinės sirgaliai greitai po jų išsiskirstydavo.
Kokie iš tiesų yra vilniečiai, buvo galima suprasti tik čempionatui persikėlus į Kauną, kai po varžybų laukdavo kelionė iš laikinosios sostinės namo.
Po nelaimingų trečiadienio Lietuvos rungtynių su Makedonija naktinis traukinys buvo apypilnis. Vilniaus sirgaliai nė nemanė skirtis su trispalvėmis barzdomis, perukais.
Veidai taip pat tebebuvo išmarginti vėliavos spalvomis.
Laukė nelinksma kelionė, bet kai kurie sirgaliai neužmiršo sąmojo: „Orakulas krabas Lazdeika jau verda puode.”
Alkoholis. Kad ir kaip girtum vilniečius, alkoholio buvo. Tik įlipus į traukinį trakštelėjo atidaromo likerio butelio kamštis.
Bet po poros gurkšnių pasirodė policininkai.
Ne ką daugiau kitai kompanijai pavyko išgerti ir alaus.
Po trumpų paieškų likerį teko ištraukti. Iš pradžių policininkai atrodė negailestingi – jie liepė butelį nešti į tualetą ir išpilti. Bet vėliau atlyžo.
Sirgalius privalėjo butelį nunešti į pirmąjį vagoną, kur jį iki kelionės pabaigos saugojo apsaugininkai. Netrukus ten pat atsidūrė keli buteliai alaus.
Vilniuje svaigalai buvo išdalyti savininkams.
Kelionės metu nerimo tik daugiakalbis Jonas Garšva – kodėl policininkai atėmė butelį, kodėl neleidžia nuplauti pralaimėjimo kartėlio?
Pareigūnai šį kartą buvo kantrūs. Netrukus diskusija pakrypo kyšių link. Kas jų daugiau ima – policininkai ar medikai?
Mat J.Garšva – medicinos srities specialistas.
Daugiau vilnietis nutarė neberizikuoti. Alų jis persipylė į sulčių pakelį.
„Štai ant jo užrašyta – „Cido”. Ir viskas”, – nurydamas gurkšnį šypsojosi jaunas vyras.
Pavargo. Ne vienas į Vilnių keliavęs sirgalius atsiduso: „Rytoj į darbą.”
Po kelių valandų jis biure jau sėdės prie darbo stalo. Tačiau pamiegoti traukinyje susiruošė vos vienas kitas.
Eglė Biretienė persėdo į ramesnį vagoną ir sprendė kryžiažodį. Krepšinio aistruolei užsienyje ne kartą teko grįžti su gerokai triukšmingesniais sirgaliais. Šie palyginti ramūs – kaip avinėliai.
E.Biretienė džiaugėsi, kad važiuoti traukiniu gerokai maloniau nei vairuoti pačiai, kai teko grįžti iš Panevėžio, kur pirmajame etape žaidė Lietuvos rinktinė. Per rungtynes išeikvoji tiek energijos, kad paskui sukioti automobilio vairą pasidaro pernelyg sunkus darbas.
Žodynas. Suprantama, vilniečiai nuo kauniečių skiriasi ir svarbiausio žodžio tartimi.
„Kašė”, – žargonu sako Kauno sirgalius. „Kašis”, – jam atitaria vilnietis.
Kai kuriems kauniečiams po nesėkmingų Lietuvos krepšininkų veiksmų išsprūsdavo ir paniekinamas žodis „gaidys”.
Vilniečiams taip pavadinti saviškius – negirdėtas dalykas.
Jei negautum į žandikaulį, tai tribūnose bent kreivai į tave pažiūrėtų.
Kaune baruose rungtynes stebėję sirgaliai sėkmingas lietuvių atakas dažniausiai palydėdavo plojimais, tuo tarpu Vilniuje po dvitaškių ir tritaškių į varžovų krepšį nugriaudėdavo „Yeeee”.
Beje, kai kuriuos vilniečius Kauno „Žalgirio” arenoje nustebino pagyvenusios damos, kurios ne tik neskandavo, nepalaikė saviškių, bet net ir nepaplodavo po gražios atakos.
Vilniaus „Siemens” arenoje tokie šalti buvo nebent apsaugininkai ar teisėjai aikštėje.
Pasipelnė. Kad sirgaliai nepikti, greitai suprato naktiniame traukinyje į Vilnių dirbęs apsukrus konduktorius.
Nors čia pat buvo apsaugininkai, policininkai, vagono tarpduryje jis nesibaimino dėtis pinigų sau į kišenę.
Dauguma sirgalių važiavo nemokamai. Užteko parodyti bilietą į rungtynes. Tačiau tie, kurie jį išmetė, už kelionę turėjo susimokėti.
„Ateik čia. Duok dešimt litų. Negi tau to bilieto reikia?” – lyg draugą pakvietęs vieną sirgalių tolėliau nuo durų stiklo palinko prie jo apsukruolis.
Kasos aparatą jis tikino palikęs kitame vagone – negi dabar eisiąs per visą traukinį? Netrukus jis dešimties litų banknotą jau bruko į kišenę. Šiaip traukinio bilietas iš Kauno į Vilnių kainavo 16,3 lito.
Paklaustas, ar daug pardavė bilietų, konduktorius šyptelėjo: „Nelabai.”