11 rungtynių - per daug
R.Paulauskas: „Rungtynės dėl 5-osios vietos iš esmės yra beprasmės. Tai tarsi dailiajame čiuožime - pirmenybės baigiasi, o per uždarymo vakarą dar būna parodomoji programa. Europos čempionatui, kaip renginiui, tokie mačai nieko neduoda, nesuteikia papildomos vertės“.
D.Dikčius: „Europos čempionate mūsų rinktinė sužaidė net 11 mačų. Tai - labai daug. Komandai sudėtinga atlaikyti 9 rungtynes, o čia net po tokio maratono dar lieka 2 svarbūs mačai. Žinoma, negalime skųstis, kad žaidėme daugiau nei kiti. Visos finalo etapą pasiekusios komandos gavo tą patį krūvį. Tačiau lietuviams sunkiau buvo atlaikyti psichologinę įtampą. Žaisdami prie savo žiūrovų jie nervinosi net paskutiniame, ne tokiame reikšmingame mače su graikais. Palyginimui, šie atrodė kur kas labiau atsipalaidavę“ .
Gelbėjo koncentracija ir gynyba
R.Paulauskas: „Kita vertus, dėl to, kad mačas iš esmės nekeitė galutinio rezultato, Lietuvos krepšininkai, sugebėję nusiteikti rungtynėms, nusipelno dar didesnės pagarbos. Robertas Javtokas, Martynas Pocius, Simas Jasaitis, Darius Songaila, o ir kiti žaidėjai, rungtyniavo kaip per svarbiausią turnyro mačą. Jie pasistengė nenuvilti publikos, iš anksto nusipirkusios bilietus į šį etapą. O juk graikai pergalės neatidavė. Jie kovėsi iki pat galo“.
D.Dikčius: „Nepaisant visko, įveikti graikus buvo svarbu. Paskutinė pergalė iškovota koncentracijos, sėkmingai pritaikytos aikštės gynybos dėka. Iš pradžių susitelkimo mūsų vyrams trūko, bet vėliau sugebėjome sustabdyti graikų spurtą ir pakeitėme rungtynių eigą. Žinoma, vėl neišvengta nereikalingų klaidų, bet svarbiausia, kad tikslas pasiektas. Man yra didžiulis skirtumas: ar Lietuva būtų likusi 8-ta, ar, kaip dabar, 5-ta.“.
Spaudė sirgalių lūkesčiai
R.Paulauskas: „Nenorėčiau vertinti atskirų žaidėjų pasirodymo čempionate. Tai turėtų padaryti rinktinės treneriai, vadovai, Krepšinio federacija. Jie geriausiai žino tikslus, keltus komandai, jos realias galimybes, situaciją - iš vidaus. Paminėčiau tik tai, kad rinktinei teko labai sunki užduotis. Viena vertus, dar prieš pirmenybes treneriai turėjo sumanymą apjungti jaunystę ir patirtį. Greitį, tempą ir racionalų žaidimą. Sukurti tokį rinktinės modelį niekada nebūna lengva. Kita vertus, viso turnyro metu vyrams teko atlaikyti milžinišką ažiotažą. Tauta buvo įelektrinta, lūkesčiai buvo didžiuliai. Atrodė, tarsi pirmenybės Lietuvoje - didžiausias gyvenimo įvykis. Vis dėlto komanda, nors nepateisino aukščiausių vilčių, pasiekė ne mažiau svarbų tikslą - išsaugojo viltį žaisti olimpinėse žaidynėse“.
D.Dikčius: „Lietuvos rinktinės krepšininkai pasirodė skirtingai. Vieniems pavyko parodyti, ką iš tiesu sugeba. Kitiems - ne. Tomui Delininkaičiui, matyt, trūko progų pasireikšti. Kšyštofui Lavrinovičiui atsiliepė jį čempionate kamavę nugaros skausmai. Kita vertus, nieko blogo jeigu rinktinėje nežaidžia visi 12 krepšininkų. Paprastai komandos žaidimą lemia daugių daugiausia 10 žaidėjų, o neretai ir mažiau. Buvo ir malonių pavyzdžių. Rinktinės veteranas Rimantas Kaukėnas įrodė turįs tikrą kovotojo charakterį. Jis, kaip ir keletas kitų žaidėjų, iš tiesu pasirodė pagal savo galimybes. Nepamirškime, kad rinktinė prieš čempionatą neteko Lino Kleizos ir Jono Mačiulio. Šie puolėjai mūsų rinktinei yra be galo svarbūs, todėl su jais komanda būtų turėjusi kur kas daugiau kozirių“.