Lietuvoje mes vaikėmės jį porą savaičių.
„Arvydas susinervinęs, jis nenori su niekuo kalbėti”, – ketvirtadienį gavome dar vieną trumpąją žinutę, kuri, rodos, galutinai palaidojo mūsų viltis pasikalbėti akis į akį su garsiausiu pasaulyje lietuviu.
Išvakarėse Lietuvos rinktinė Kauno „Žalgirio” arenoje pralaimėjo ketvirtfinalį, pasitraukdama iš kovos dėl Europos čempionato medalių. Akivaizdu, kad visiems lietuviams tai buvo smūgis žemiau juostos.
Lietuvos rinktinė tuo metu su slovėnais žaidė lemiamas rungtynes dėl savo olimpinės ateities, ir pirmavo varžovai.
Tik po to, kai Europos čempionato šeimininkai laimėjo ir išvengė dar vienos nacionalinės katastrofos, gavome naują žinutę: „Galime susitikti per Graikijos ir Prancūzijos mačo pertrauką.”
Sabo palydovas Kauno arenos užkulisiais mus palydėjo į „Žalgirio” klubo prezidento ložę, kuri dar buvo tuščia. Ant stalo stovėjo tik vienišas „Jack Daniels” viskio butelis.
Netrukus pasirodė besišypsantis 46-erių 221 cm ūgio milžinas, kuris netrukus turėtų tapti Lietuvos krepšinio federacijos prezidentu.
– Arvydai, ką jūsų šaliai, kuri visame pasaulyje garsi kaip krepšinio šalis, suteikė šis Europos čempionatas?
– Mes pratęsėme savo tradicijas. Jos siekia 1939-uosius, kai mes pirmąsyk rengėme Europos pirmenybes ir jas dar laimėjome.
Nuo tų laikų krepšinis Lietuvoje yra sportas Nr.1. Galimybė rengti „EuroBasket 2011” mums suteikė progą pasistatyti tokias naujas arenas kaip ši Kaune, kur vyko lemiamos Europos čempionato kovos.
Kai esi tokioje salėje, jautiesi taip, tarsi būtum Paryžiuje, Romoje ar Los Andžele, o kai iš jos išeini, matai, kad vis dar esi Kaune. Tai labai smagu. (Juokiasi.)
– Lietuvos rinktinei nepavyko užkopti ant garbės pakylos. Ar Lietuva dar suspės į olimpinį traukinį?
– Mums teks kautis dėl vietos olimpiadoje atrankos turnyre. Labai svarbu, kad mes į jį patekome, nes jeigu dabar būtume likę už borto, mūsų šlovinga istorija būtų nutrūkusi.
Tai būtų pirmasis kartas nuo Nepriklausomybės atkūrimo, kai mes praleistume olimpiadą.
– Kaip vertinate Lietuvos krepšinio raidą nuo tų laikų, kai pats baigėte žaisti?
– Manau, pasiekta daug daugiau pergalių nei mano laikais.
Šįmet mes namuose kvailai pralaimėjome, bet gyvenimas tuo nesibaigia. Šios ugnies ir aistros krepšiniui Lietuvoje neįmanoma užgesinti.
– Per savo karjerą jūs dažniausiai vilkėjote Kauno „Žalgirio” ir SSRS rinktinės marškinėliais. Tais laikais „Žalgiris” simbolizavo Lietuvos laisvę, o SSRS rinktinės pergalės šlovino sovietų galią. Labiau jautėtės esąs lietuvių ar sovietų krepšininkas?
– Aš taip nemąstau apie tuos laikus.
Kai žaidi krepšinį, tu galvoji apie tai, kaip pataikyti į krepšį, o ne apie tai, kokių pasekmių tavo žaidimas gali turėti vienai ar kitai šaliai.
Aš gyvenau tokioje šalyje, tai buvo mano gyvenimas ir aš negaliu jo dalyti į dvi dalis.
– 1988-aisiais SSRS rinktinei padėjote įveikti JAV ir tapote olimpiniu čempionu. Ką labiausiai prisimenate iš Seulo olimpiados?
– Aš grįžau į krepšinį po Achilo sausgyslės traumos.
Dėl politinių priežasčių prieš tai negalėjau dalyvauti Los Andželo olimpiadoje 1984-aisiais. Sakiau sau, kad galbūt jau neturėsiu kitos galimybės žaisti olimpiadoje... Bet mes tikrai negalvojome, kad galime laimėti.
Pergalė pusfinalyje prieš JAV rinktinę su Davidu Robinsonu mums atvėrė kelią į viršūnę. Po šio pralaimėjimo amerikiečiai nutarė suburti „Svajonių komandą”– nenorėjo daugiau pralaimėti.
Jau po 1992 metų olimpiados Amerikoje kartą susidūrėme su Charlesu Barkley. Jis sako: „Tu man skolingas atostogas!”, nes buvo priverstas tą vasarą keliauti į Barseloną. (Juokiasi.)
– Šiemet birželį jus pagerbė amerikiečiai, įtraukdami į Šlovės muziejų Springfilde. Dabar priklausote ir FIBA, ir NBA Šlovės muziejams.
– Tai didelė garbė, nes toks pripažinimas labai daug reiškia Lietuvai. Bet tai tik pradžia.
Juk vienas lietuvis už savęs paslėpęs gali atvesti ir daug kitų... (Juokiasi.)