Muzikinis fonas vietoj: „Nebetyli sirgaliai“ su visais kitais „marching the rain“ galėjo būti senas ir paprastas: „Čia mano kiemas“.
Taip, tam tikra prasme čempionatą laimėjo Lietuva, parodžiusi, kad moka ir organizuoti, ir sirgti. Taip, galbūt mes turėjome teisę padėkoti patys sau ir parodyti vienybę.
Tačiau ispanams tą akimirką, kai finalo sirena paskelbė prancūzų „Les Bleus“ kapituliaciją, būtų norėjęsi girdėti iki skylių nuzulintą, bet vis tiek jiems mielą: „Campeones, campeones!“.
Išgirsti tai jie galėjo tik itin įtempę klausą.
Lietuviai pavertė jų triumfą švente, primenančia vestuves, per kurias kas nors pradeda įkyriai siūlyti tostus už pokylių salę išnuomojusį ir atostogauti į Maldyvus išvykusį asmenį.
Neteko girdėti, kad po praėjusių metų pasaulio futbolo čempionato finalo, kuriame ispanai įveikė olandus, kas nors sukeltų triukšmo, šlovinančio Pietų Afrikos Respubliką anglų, afrikanerių, zulusų, tutsių ar kuria kita vietos kalba, uraganą.
Tada nugalėtojų garbei net vuvuzelės, atrodė, pritilo.
Sakysite, kad Pietų Afrika - Babelio bokšto statytojų kraštas, kuriame San Sičio kazino lankytojas niekada nesusikalbės su Johanesburgo geto gyventoju, o todėl ir vieningas balsų choras ten nėra įmanomas? Gal ir taip.
Bet turbūt galima vertinti ir kitaip - gal zulusas geriau už lietuvį jaučia laiką ir saiką?
Juk ir Švedijoje 2003-iaisiais, kai Lietuva tapo Europos krepšinio čempione, salė nemaurojo: „Sverige! Sverige!“.
Švedai leido džiaugtis mums.
Oponuoti galima teiginiu, kad švedų aistruolių arenoje beveik nebuvo.
Bet, patikėkite, jei mes laimėtume pasaulio ledo ritulio čempionatą Švedijoje, finale įveikę, - nusišnekėjimo lygis dabar kyla į neįtikėtinas aukštumas, - tarkime, Kanadą, būtų tas pats.
Mūsų sirgalių reakcija dar kartą dar kartą patvirtino tų pačių ispanų žurnalistų šiame Europos čempionate padarytą atradimą, kad lietuviai myli ne krepšinį, o save. Kodėl?
Gal dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių gyvendami Europos pakraštyje iki užkimimo ir pamėlynavimo patys save įtikinėjame, jog esame Europos centras.
Arba pučiamės prisimindami, kad mūsų protėviai žirgus Juodojoje jūroje girdė, dažniausiai nė žodžiu neužsimindami, jog ant kitų žirgų greta lietuvių sėdėjo įvairaus plauko slavai, totoriai ir dar galai žino kas. Žodžiu, esame unikalūs.
Epilogui: faktas, kad...
... ši nuomonė - o tai yra tik nuomonė, be jokių pretenzijų į absoliučią ar netgi absoliučiai neabsoliučią tiesą - bus itin nepopuliari. Bet laikai tokie, kad kiekviena nuomonė turi teisę būti.
... sirgalius, atėjęs į krepšinio rungtynes, gali rėkti, ką nori ir kada nori - tai jo teisė. Negali tik kopėčių ir kėdžių į salę neštis, nes tai draudžia apsaugininkams išdalytos instrukcijos.
... kitus gerbti mes išmoksime kada nors ateityje. O jei neišmoksime, reiškia, mums to, matyt, ir nereikia.