Prie Lietuvos rinktinės aprangos spalvų pritaikytos rankovės visą čempionatą slėpė R.Javtoko bėdas – specialiais pleistrais ir tvarsčiais sutvarstytas rankas.
31 metų 211 cm ūgio rinktinės kapitonas ekipos draugams buvo išskirtinis kovingumo, ištvermės ir užsispyrimo pavyzdys.
Nuo tada, kai prieš aštuonerius metus pakilęs iš lovos po gniuždomos motociklo avarijos vėl pradėjo žaisti krepšinį, niekas niekada nesuabejojo R.Javtoko dvasine tvirtybe.
Patyręs, užsispyręs, žodžio kišenėje neieškantis kapitonas visą Lietuvoje vykusį Europos čempionatą rinktinės bičiulius ragino kovoti, nors ir pačiam ne visada sekėsi.
Net tuomet, kai ant Lietuvos rinktinės užslinko juodas debesis ir ji ketvirtfinalyje neįveikė Makedonijos tvirtovės, R.Javtokas gynė draugus: „Pralaimėjome kaip komanda, laimėdavome irgi kaip komanda.
Kažkam nesisekė, kažkas žaidė geriau, bet niekam neturime priekaištų – nė vienam žaidėjui. Visi stengėsi. Pas mus – gera atmosfera, vienas kitu tikime, niekas nedarė ko nors tyčia.”
Namuose žaidę Lietuvos krepšininkai rado jėgų dvikovoms dėl garbės ir bent kiek nuplovė makedonų uždėtą dėmę: jie išplėšė teisę dalyvauti olimpiniame atrankos turnyre, pusfinalyje dėl 5–8 vietų įveikę slovėnus ir galiausiai užėmė 5-ąją vietą, per paskutines čempionato rungtynes nugalėję Graikiją.
Kitą vasarą Lietuvos rinktinės pirmiausia lauks mūšiai dėl bilietų į Londono olimpinį traukinį.
R.Javtokas neabejoja: dėl jų kovos jau kitokia komanda. Pats vidurio puolėjas dar negali sau atsakyti į klausimą, ar namuose vykęs Europos čempionatas rinktinėje jam nebuvo paskutinis.
– Šarūnas Jasikevičius neslėpė apmaudo, kad šis Europos čempionatas pirmiausia įsimins dėl lietuvių pralaimėjimo ketvirtfinalyje Makedonijai. Kuo labiausiai šis čempionatas įsimins jums? – „Lietuvos rytas” paklausė R.Javtoko.
– Iš dalies Šaras buvo teisus, bet nemanau, kad čempionatas įsimins vien dėl šio pralaimėjimo. Juk buvo ir daug gerų akimirkų. Čempionatas įsimins ir dėl Lietuvos vienybės, ir dėl milžiniško ažiotažo, ir net dėl didelio spaudimo.
Žinoma, didžiausias nusivylimas – pralaimėjimas Makedonijai. Bet vis dėlto įsimintiniausia bus tai, kad pats čempionatas vyko Lietuvoje.
– Po nesėkmės ketvirtfinalyje pats sau kėlėte klausimus, kodėl taip įvyko, ir niekaip negalėjote į juos atsakyti. Ar jau radote atsakymus?
– Jei sąžiningai, dabar net nenoriu grįžti prie to momento – kol kas net nežiūrėjau rungtynių su Makedonija pabaigos įrašo.
Nors įdomu, dar negaliu atleisti nei sau, nei komandai. Tiesiog jaučiuosi per daug nusivylęs ir dar nenoriu prie to grįžti.
– Š.Jasikevičius tvirtino dar prieš ketvirtfinalio dvikovą jautęs, kad komandos nusiteikimas jai nėra tinkamas. Ar ir pats tai jautėte ir ar, kaip komandos kapitonas, ėmėtės kokių nors priemonių, kad tai pakeistumėte?
– Dabar gali ieškoti visokių priežasčių.
Ar dėl pralaimėjimo kaltas buvo nusiteikimas? Nemanau, kad kas nors ėjo į aikštę nenorėdamas laimėti ar manydamas, kad laimėsime 30 taškų.
Šarūnui atrodė vienaip, man – kitaip, trečiam – dar kitaip. Kiekvienas turi savo supratimą.
Prieš visas rungtynes bandome uždegti komandą, stengiamės vienas kitą palaikyti. Bandėme žaisti, tiesiog nepavyko, kažkas nesiklijavo ir galiausiai rezultatas toks, koks yra.
– Analizuodami ketvirtfinalio rungtynes tarp Lietuvos ir Makedonijos, amerikiečiai atkreipė dėmesį, kad makedonai visiškai pakeitė gynybos sistemą prieš lietuvių žaidimą dviese prieš du.
Jie suskaičiavo, kad iki ketvirtfinalio per visą čempionatą Makedonija tik 29 kartus iš 162 prieš varžovų „pikenrolą” spaudė įžaidėją su kamuoliu. Bet per rungtynes su Lietuva makedonai net 25 kartus iš 35 situacijų, kai žaidėte dviese prieš du, spaudė jūsų įžaidėją.
Turint galvoje, kad derinį dviese prieš du per rungtynes su Makedonija naudojote net 35 sykius iš 70 atakų, ar galima teigti, kad buvote nepasirengę tokiai makedonų gynybai ir tai lėmė jūsų pralaimėjimą?
– Nemanau. Mes tikrai daug kartų metėme laisvi, o pataikėme tik du tritaškius. Pridėkite dar vieną du ir, manau, pergalė būtų buvusi mūsų.
Tikrai nemanau, kad makedonų gynyba buvo mūsų nesėkmės priežastis.
Daug svarbesnės buvo keturios penkios klaidos dvikovos pabaigoje, kurios mūsų rinktinei ir mūsų žaidėjams neturėtų būti leistinos.
Kad ir kaip makedonai gynėsi, jie neatrodė įspūdingai, nebuvo energingi. Iš jų tikrai nesulaukėme nieko, ko nesitikėjome.
Paprasčiausiai patys nepataikėme, vaikiškai klydome, leidome varžovams atkovoti per daug kamuolių po savo krepšiu. Iš paprastų dalykų jie sau sukūrė didžiulę šventę, o mums tai tapo tragedija.
– Ketvirtfinalyje pats sužaidėte vienas geriausių rungtynių čempionate, bet per jų pabaigą sėdėjote ant suolo. Ar dėl to nejaučiate nuoskaudos?
– Manau, kad visi 11 sveikų mūsų rinktinės krepšininkų rungtynių pabaigoje norėjo žaisti. Aš – ne išimtis.
Bet nesu kvailas, žinau, kad baudų metimai nėra mano privalumas, ir puikiai suprantu, kodėl tokių rungtynių pabaigoje sėdžiu ant suolo.
Tikrai norėjau tuo metu būti aikštėje, bet pasitikiu treneriu ir, jei jis taip nusprendė, vadinasi, taip buvo geriau.
Jei pabaigoje makedonai būtų prieš mane prasižengę, gal būtų buvę dar blogiau.
– Kaip apskritai apibūdintumėte šią Lietuvos rinktinę?
– Kaip visada, ji buvo nuostabi ir apie ją liks geri prisiminimai.
Tačiau, sakyčiau, ji buvo be kažkokios mažytės dalelytės, kurios mums ir pritrūko iki didesnių pergalių.
Komanda buvo kaip kumštis, bet šiek tiek trūko – gal susitelkimo, gal užsidegimo, gal jaunumo ir šviežumo. Jei to kažko nebūtų pristigę, gal rezultatai būtų buvę geresni.
– Legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis teigė, kad jis į rinktinę nebūtų ėmęs dviejų veteranų, nors nepasakė, kuriuos turėjo galvoje.
Ar, atsižvelgdami į tai, kad rinktinėje negalėjo dalyvauti traumas besigydantys Jonas Mačiulis ir Linas Kleiza, įsivaizduojate, kad ši komanda galėjo būti kitokia?
– A.Sabonis kalbėjo apie mane? (Šypteli.)
Kaip aš galiu pasakyti, kuris žaidėjas galėjo būti rinktinėje, o kuris jai buvo nereikalingas? Galiu kalbėti tik savo vardu. Jei buvo kas nors geresnis už mane, treneris turėjo teisę pasirinkti jį.
Ar bet kuris kitas, kuris su mumis treniravosi visą vasarą, bet nepateko į rinktinę, būtų trukdęs? Nemanau.
Tie keturi penki, kurių atsisakyta vėliausiai, buvo tokio paties lygio, kaip ir esantieji komandoje. Tikrai negalėčiau pasakyti, kad būtinai reikėjo imti tuos žaidėjus, kurie rinktinėje, o anuos – palikti.
Ir Martynas Gecevičius, ir Renaldas Seibutis, ir Donatas Motiejūnas, ir Darjušas Lavrinovičius yra tokie žaidėjai, kurie, pakeitę bet kurį iš buvusių rinktinėje, nebūtų padarę blogesnės įtakos.
Tačiau treneris turi savo viziją ir jis geriau mato, kaip kuris atlieka derinius, kaip žaidėjai jaučia vieni kitus.
Bet tie, kurie atkrito, tikrai nė per dalelytę nėra žemesnio lygio už mus, buvusius rinktinėje. Mes tik buvome šiek tiek laimingesni, gal kur nors šiek tiek geriau pasirodėme, gal treneris kai kuriais mūsų labiau pasitikėjo, todėl būtent mes buvome čia.
– Po to, kai čempionatas Lietuvos rinktinei susiklostė ne taip, kaip tikėjotės, kilo diskusijų, ar tikrai Š.Jasikevičius turėjo būti rinktinėje. Lietuvos krepšinio federacijos prezidentas Vladas Garastas gynė šį patyrusį įžaidėją, tvirtindamas, kad be Š.Jasikevičiaus rinktinė nebūtų pasiekusi net tiek, kiek pasiekė.
– Pernai Šaro nebuvo, bet pasaulio čempionate mes vis tiek nužygiavome toli.
Kiekvienais metais rinktinėje atsiranda koks nors lyderis, koks nors jos koziris.
Negalima svarstyti, kaip būtų buvę, jei Š.Jasikevičiaus nebūtų buvę šioje rinktinėje.
Aš labai džiaugiuosi, kad jis buvo, sezono metu pats su juo kalbėjausi ir prašiau, kad atvyktų, nes žinau, kaip gera su juo žaisti. Ypač – „centrams”. (Juokiasi.) Nors apskritai visai komandai gera žaisti su Š.Jasikevičiumi.
Bet niekada nenoriu nuvertinti ir kitų žaidėjų, nes pernai Š.Jasikevičiaus rinktinėje nebuvo, o rezultatai buvo geri.
Pavyzdžiui, kai įžaidėjo grandis šiek tiek susilpnėja, krepšininkai susitelkia kitose pozicijose. Tačiau ir be Š.Jasikevičiaus dabar turime puikų įžaidėją – Mantas Kalnietis yra tikrai geros sportinės formos, jis pasitiki savimi, todėl su juo taip pat malonu ir gera žaisti.
– Viena svarbiausių ir ryškiausių Š.Jasikevičiaus savybių ta, kad jis visada buvo emocinis rinktinės lyderis. Kokia jo įtaka treneriui ir komandai?
– Kokią įtaką jis daro treneriui, nežinau. Reikėtų klausti trenerio.
O mums jis daro didelę įtaką savo autoritetu, sugebėjimais, mąstymu aikštėje.
Taip, dabar jis ne pats jauniausias ir greičiausias įžaidėjas, bet jis yra lyderis. Jis daro viską – jis rėkia ant mūsų, jis mus valdo, jis mus uždega. Jis tiesiog yra tas dvasinis ir aikštės lyderis, kuris reikalingas kiekvienai komandai ir mes jį turėjome.
– Lietuvos rinktinei atidavėte dešimt vasarų. Ar bus ir vienuolikta?
– Sunku pasakyti. Nenoriu sakyti, kad baigiau pasirodymą rinktinėje.
Žinoma, skaudu, kad šiame čempionate taip apmaudžiai pralaimėjome ketvirtfinalyje ir pats suprantu, kad į rinktinę ateina jaunimas. Kol kas net neįsivaizduoju, kokia rinktinė bus kitais metais.
Bet aš dabar rinktinei nesakau nei taip, nei ne.
– V.Garastas mano, kad nacionalinė komanda kitais metais tikrai bus kitokia - joje įvyks natūrali kartų kaita. Kiek, jūsų nuomone, gali pasikeisti rinktinė?
– Logiškai mąstant, man irgi atrodo, kad bus nemaža kaita.
Dabar rinktinėje buvo nemažai vyresnių žaidėjų, kurių kitais metais gal nebebus. Bet viskas priklauso ir nuo to, koks kam bus sezonas, ar nekamuos traumos.
Kodėl aš, jei turėsiu gerą sezoną, daug jėgų, norėsiu padėti ir treneris mane kvies, turėčiau nevažiuoti? Jei manęs nekvies, kitas dalykas.
Manau, kad treneriai renkasi tuo metu stipriausius žaidėjus, kurie gali kuo nors padėti, nors, žinoma, nepamiršta žiūrėti į ateitį ir į rinktinę taip pat kviečia jaunų, talentingų krepšininkų.
Esu įsitikinęs, kad kitais metais rinktinė bus atjaunėjusi, ir tikrai nežinau, kiek treneris paims mūsų, senbuvių. Viskas priklausys nuo to, kaip mes atrodysime.
– Šis čempionatas vyko Lietuvoje, kur neišvengiamai jutote milžinišką spaudimą. Baigiantis čempionatui net pasigirdo nuomonių, jog Lietuvos rinktinei geriau žaisti svečiuose, kur nereikia atlaikyti tokio milžiniško psichologinio krūvio.
– Kai sekasi, tai sekasi – nesvarbu, ar žaidi namie, ar išvykoje. Pirmą kartą per Europos čempionatą žaidėme namuose ir buvo be galo smagu ir šaunu pajusti visos tautos emocijas.
Kita vertus, manau, kad iš tiesų žaidėjams būtų geriau atsiriboti nuo viso to spaudimo ir kalbų, kad rinktinė iškovos mažiausiai sidabrą.
Nori nenori, bet tos kalbos kai kam į galvą įkala gal per didelį pasitikėjimą, o gal priešingai – nepasitikėjimą ar baimę.
Nesakau, kad visus, bet vieną, du ar tris žaidėjus tas spaudimas tikrai paveikė.
Geriausias yra praėjusių metų pavyzdys, kai nebuvo jokio spaudimo, nebuvo net jokios tikimybės pasaulio čempionate Turkijoje ką nors laimėti. Mūsų tikslas buvo nuvažiuoti, pasirodyti, pakovoti. O viskas puikiai išėjo ir laimėjome bronzą.
Spaudimo nebuvimas gal yra šioks toks privalumas. Bet jei čia būtume įveikę makedonus, gal sakytume kitaip.
– Lietuvos krepšinio federacija svarsto galimybę olimpinį atrankos turnyrą surengti Lietuvoje ir apie tai net užsiminė FIBA vadovams. Gerai tai būtų ar blogai?
– Nežinau – neturiu nuomonės. Žinoma, visada norisi žaisti namuose. Kita vertus, norisi ir atsiriboti nuo visų – nuvažiuoti, sužaisti ir išvažiuoti.
Bet nesinori kitai komandai suteikti pranašumo, kad ji žaistų namie ir ją palaikytų daug aistruolių.
Manau, kad šiemet mes ir Kauno, ir Vilniaus, ir Panevėžio arenose turėjome pranašumą prieš kitus, nes sirgalių palaikymas buvo neįtikėtinas.
Aš sutikčiau atranką žaisti namuose, bet nieko prieš, jei ji vyktų ir kitur.
– Turite svajonę nuvažiuoti į dar vieną olimpiadą?
– Visada ją turiu. Bet nesu užsibrėžęs tikslo būtinai į ją važiuoti.
Pastarąsias dvi vasaras rinktinėje turėjau rūpesčių dėl traumų, kurios paskui atsiliepdavo per klubų sezoną. Bus matyti.
Sezonas ilgas, viskas priklausys nuo to, kaip jausiesi, kaip žaisi. Jei jėgos leis, kodėl ne?
O žaisti rinktinėje visada noriu. Reikia tik jėgų. Aišku, turi pagalvoti ir apie tai, kokį vaidmenį rinktinėje atliksi.