Didžiausio Rusijos sporto dienraščio „Sport-express“ žurnalistai Vladimiras Možaicevas ir Levas Tiagajus savo skaitytojams pateikė praūžusio Europos krepšinio čempionato išvadas ir pastebėjimus. Daug laikraščio eilučių žurnalistai skyrė Lietuvos rinktinei, jos vedliui Kęstučiui Kemzūrai, lietuvių nesėkmei prieš Makedonijos komandą.
„Jei Lietuvos rinktinės žaidėjus reikėtų vertinti pagal ovacijų garsumą krepšinio arenose ir televizijos reklamas, kuriose Lietuvos ekipos žaidėjai mirgėjo itin dažnai, pats populiariausias rinktinės narys buvo tikrai ne Šarūnas Jasikevičius.
Ir net ne kita Lietuvos rinktinės žvaigždė. Pagrindinis lietuvių garbinimo objektas dabar yra Jonas Valančiūnas, kuriam vos 19 metų. Mes aikčiojome matydami, kaip šį krepšininką sirgaliai sutiko Vilniaus arenoje.
Tačiau pagalvojome, kad tai vietiniai reikaliukai. Manyk, savas vaikis, žaidžiantis Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube. Tačiau Kaune „valančiūnomanija“ nebuvo silpnesnė. Pasirodo, apie šį vaikiną jau ir repo dainos kuriamos, o šios iškart tampa hitais.
Žinoma, Jonas Valančiūnas, reikia pripažinti, yra talentas, tačiau kodėl Lietuvoje gyvuoja avansu jauniems žaidėjams pasireiškianti ir viską nustelbianti meilė? Nes iškovojo pasaulio čempionato auksą devyniolikmečių turnyre ir tapo geriausiu turnyro žaidėju?
Ar tai eilinis lietuviškas sindromas – kiekviename dideliame vaikinuke matyti antrąjį Arvydą Sabonį?
Atleisk, Lietuva, už pakeltą toną, tačiau antrojo A.Sabonio nėra ir būti negali. Taškas. Laikas tai suprasti. O šitą mintį supratus, reikia iškaršti kailį tam J.Valančiūnui už sužlugdytas rungtynes su Makedonija.
Lietuvos rinktinės treneris K.Kemzūrza per visą čempionatą į aikštę jaunąjį vunderkindą leido kartu su Š.Jasikevičiumi. Ir iš tiesų šie žaidėjai susigrojo: veteranas įžaidėjas maitino jauną vaikį kamuoliais pakabindamas juos kaip parašiutus virš lanko. Ir sirgaliai buvo sužavėti.
Trečiadienį mače su Makedonija ši išpaikinta keturių rankų porelė sugebėjo padaryti net 9 klaidas. Viena klaida daugiau nei per visą dvikovą padarė visa Makedonijos rinktinė.
Perdavimą mesti lemiamą metimą rungtynėse su makedonais Simui Jasaičiui pasiuntė tas pats Š.Jasikevičius. Kodėl jis taip darė – nežinia. Juk Simas prieš tai prametė viską, ką galėjo. Reikėjo žūtbūt įmesti, o šis nepataikė, ir Lietuva iškrito iš kovos dėl medalių.
Galima daryti išvadas: Š.Jasikevičiaus, kaip geriausio įžaidėjo, karjera rinktinėje jau baigta. Tad kyla klausimas: kodėl dvikovos pabaigoje Š.Jasikevičius nebuvo pakeistas?
Šis klausimas yra bene svarbiausias. Klausimas, švelniai tariant, apie Lietuvos trenerį.
K.Kemzūra nesusitvarkė – su komanda, su viešu spaudimu, su atsakomybe. Neištempė. Prieš metus pasaulio krepšinio čempionate Turkijoje viskas buvo kitaip. Į turnyrą neatvyko nė viena lietuvių žvaigždė, ir K.Kemzūra liko su jaunimu, prie kurios kaip puiki trąša rinktinei derėjo Linas Kleiza. Tai stiprus, patyręs žaidėjas, dar niekada nebuvęs ekipos lyderiu.
Reikia pripažinti, kad prieš metus treneris sugebėjo teisingai sudėti akcentus. Pagrindinis lietuvių koziris buvo greitas žaidimas.
Prieš metus planetos pirmenybėse mažai kas Lietuvą laikė rimta komanda, tačiau rinktinė pasiekė aukštumų. Tai buvo K.Kemzūros nuopelnas – paneigti to neįmanoma. Bet Europos krepšinio čempionate Lietuvos rinktinei reikėjo visai kito vadovavimo. Jaunai 2010 metų Lietuvos krepšinio komandai K.Kemzūra tiko, o šiai – ne.
Kalbame apie tai pasitikėdami savo nuomone, nes Rusijoje K.Kemzūra žinomas labiau nei Lietuvoje. Kodėl? Jis Rusijoje ilgai dirbo ir trečiose šalyse buvo Davido Blatto padėjėju.
Tai, kad K.Kemzūra nuolat sužlugdo rungtynių pabaigą, ne siurprizas „Lokomotiv“, „Chimki“ klubams. Ne paslaptis ir Latvijos krepšinio rinktinei - ją K.Kemzūra treniravo be didelės sėkmės. O ką, Kaune apie tai nežinojo? Tuo blogiau Kaunui...
Rimta rinktinė – tai politika, bet iš pradžių vis dėlto yra krepšinis. Jei Lietuva nori būti laiminga, ji turi turėti ne trenerį, o stiprų trenerį, kuris atitiktų pajėgią rinktinę. Ir nesvarbu, ar šis strategas iš Lietuvos, ar iš Antarktidos. Lietuva turi suprasti, ko jai reikia, ar ji nori riedėti į priekį.
Jei norisi riedėti į priekį, Lietuva vyriškai turi prisipažinti, kad supertrenerio ji neturi. Tiesa, tą patį turi pasakyti ir Rusija.
Kodėl neturi – kitas klausimas. Pokalbis apie tai turėtų vykti labai ilgai. Taip atsitiko. Ir užsimerkti į šią problemą, švelniai tariant, yra kvaila. Kai prieš dvejus metus K.Kemzūra buvo paskirtas Lietuvos rinktinės treneriu, mes redakcijoje su užuojauta kraipėme galvas.
Kodėl su užuojauta? Todėl, kad jūs, lietuviai, mums nesvetimi. Kai 2007 metų Europos čempionate Rusija finale kovojo su Ispanija, jūs, lietuviai, sirgote už rusų komandą – mes tai žinome, matėme.
Kai 2003 metų finale Š.Jasikevičius užgožė P.Gasolį ir buvo kaip saulė – mes sirgome už jus. Visa Rusija iki šiol žino „Žalgirį“ ir Arvydą Sabonį. E-e-e, ką čia kalbėti...