Lietuvoje T.Parkeris pagaliau įgyvendino vieną savo svajonių – triskart NBA čempionas iškovojo bilietą į Londono olimpines žaidynes.
Nors finalo mače Prancūzijos rinktinė 85:98 ir nusileido Europos čempionų titulą gynusiems ispanams, net 26 taškus įmetęs „mėlynųjų” mažasis princas po lemiamos dvikovos nebuvo pernelyg nusivylęs.
„Tai geriausias mano Europos čempionatas”, – sakė sidabro medalį ant kaklo pasikabinęs T.Parkeris.
29 metų 188 cm ūgio įžaidėjas tapo rezultatyviausiu Europos čempionato krepšininku – jis rinko po 22,1 taško per mačą.
– Tony, ar daug nusivylimo širdyje po finalo?
– Mes čia (į finalą. – Red.) dar būtinai sugrįšime. Aš tikrai žinau, kad mums tai pavyks.
Ispanija aiškiai parodė, ko mes turime siekti ir kur irgi norime būti. Jie sužaidė nuostabias krepšinio rungtynes.
– Ispanai jūsų nesigailėjo. Ar buvote pasiruošęs tokiai kietai jų gynybai?
– Jie nuolat keitė tris įžaidėjus norėdami mane nuvarginti. Jie nuolat smūgiavo ir stengėsi išmušti iš ritmo. Jie tikrai gerai atliko savo darbą.
Mums reikia tuo pasinaudoti kaip pamoka.
Kai kitą kartą žaisime finale, reikės dar labiau nenusileisti, žaisti dar galingiau, dar atkakliau, dar kiečiau.
Turime įrodyti, jog mes esame dar alkanesni ir taip pat norime laimėti aukso medalius.
– Galbūt ispanai finale buvo alkanesni?
– Ne, jie turėjo ne daugiau alkio, o patirties.
Jie visada pataikydavo tuos metimus, kuriuos reikėdavo pataikyti, kai kildavo pavojus.
– Prancūzija tik antrą kartą per savo krepšinio istoriją laimėjo Europos sidabrą. Kokia jūsų nuomonė apie šį čempionatą Lietuvoje?
– Labai teigiama! Mes sugebėjome įveikti visas didžiausias Europos krepšinio valstybes, išskyrus Ispaniją.
Mes galime didžiuotis šia komanda. Aš pats ja labai didžiuojuosi.
Mes sužaidėme nuostabų Europos čempionatą. Dar niekuomet Prancūzijos rinktinė nebuvo to pasiekusi.
Apmaudu, kad nepavyko visko gražiai užbaigti, bet tai man suteikia dar daugiau noro toliau dirbti, kad mes pasiektume viršūnę.
Po metų mūsų laukia olimpinės žaidynės, po to – „EuroBasket 2013”, o paskui „EuroBasket 2015” Prancūzijoje, todėl mūsų ateitis su šia komanda labai šviesi.
Mums tikrai pasiseks – turime viską, kad pasisektų.
– O ko pristigo dabartinei Prancūzijos rinktinei, kad ji jau Lietuvoje būtų galėjusi varžytis su Ispanija?
– Patirties. Dabar reikia, kad visi žaidėjai sugrįžtų sukaupę daugiau patirties.
Joakimas Noah pirmąsyk dalyvavo tarptautinėse varžybose. Tiesiog negali reikalauti, kad jis dar daugiau padarytų kovodamas su Pau Gasoliu, kuris jau 12 ar 15 metų atstovauja Ispanijos rinktinei! Suprantama, jie dabar buvo stipresni.
Yra daug dalykų, kuriuos galime tobulinti. Dabar esame patenkinti tuo, ką padarėme, bet norime daugiau. Mes įsitikinę, jog mums gali pavykti.
– Po finalo iš jūsų sklinda teigiamos emocijos, o ne nusivylimas?
– Finalą pralaimėti skaudu, bet Ispanija buvo verta šios pergalės. Mes taip pat sužaidėme geras rungtynes, bet to neužteko. Jie buvo stipresni. Dabar mes turime pasiekti tokį kaip jie lygį.
Be to, daugumai mūsų tai buvo pirmasis finalas.
Aš turėjau galimybę per karjerą jau žaisti tris finalus su „Spurs” ir vieną Europos jaunių čempionate (2000 m. Zadare Prancūzijos aštuoniolikmečių rinktinė įveikė bendraamžius iš Kroatijos. – Red.).
Tai svarbu, nes aš jau žinojau, kaip reikia atlaikyti lemiamų rungtynių keliamą spaudimą.
– Vadinasi, tai pirmasis finalas, kurį jūs pralaimėjote?
– Taip. Penktasis finalas ir pirmasis, kurį pralaimėjau!
– Tapote rezultatyviausiu Europos čempionato žaidėju. Ar šis jūsų laimėjimas suteikė daug pasitenkinimo?
– Manau, kad tobulėju ir geriau žinau, kada pelnyti taškų, geriau renkuosi situacijas ir geriau valdausi, kai pataikau.
Visose rungtynėse žaidžiau agresyviai, tačiau dar turiu tobulinti europietišką krepšinį, kai reikia tinkamai pasirinkti akimirką, kada atakuoti ir mesti į krepšį.
Norėdamas geriau suprasti šį krepšinį, žiūriu daug vaizdo įrašų ir manau, kad einu teisingu keliu.
– Lietuvoje išsipildė jūsų olimpinė svajonė. Ką manote apie Londoną?
– Tai bus išties nepakartojama! Olimpiada suteiks mums naujos patirties, ten laukia svarbios rungtynės. Mums būtina sužaisti kuo daugiau kietų mačų. Reikia, kad visa komanda priprastų prie svarbiausių rungtynių įtampos. 2012-aisiais norime olimpinių žaidynių medalio. Ir dėl jo toliau atkakliai dirbsime.