LKF ataskaitos ir rinkimų konferencijoje pirmadienį Kaune 125 delegatai išrinks naują LKF vadovą 4 metų kadencijai.
Rinkimų intrigos nebus, nes kandidatas yra vienintelis ir nenugalimas.
46 metų A.Sabonis turėtų perimti LKF prezidento postą iš buvusio savo trenerio 79-erių V.Garasto, kuris baigia antrąją kadenciją.
LKF įstatai neleidžia laikytis poste ilgiau, ir tai yra paskutinė V.Garasto diena vadovaujant šalies krepšiniui.
„Aš ir nenorėčiau trečios kadencijos, – vakar sakė V.Garastas, į LKF vadovo kėdę atsisėdęs 2003 metais, kai pakeitė Algimantą Pavilonį. – Viskas turi pradžią ir pabaigą.”
Pokalbis su V.Garastu – apie per dvi kadencijas nuveiktus darbus ir kilusius skandalus.
– Kuriais per pastaruosius metus atliktais darbais labiausiai didžiuojatės? – „Lietuvos rytas” paklausė V.Garasto.
– Svarbiausias mano darbas buvo išlaikyti Lietuvos krepšinio lygį, kad jis būtų vertinamas Europoje ir pasaulyje. Ir, žinoma, kad Lietuvoje būtų surengtas Europos čempionatas.
2005 metų sausio 14 dieną pasirašiau sutartį dėl pirmenybių rengimo, tad galima sakyti, kad šiam įvykiui skyrėme daugiau nei 6 metus.
Nors buvo daug ginčų, sukūrę organizacinį komitetą pasirinkome tinkamus asmenis – gyvenimas parodė, kad viską padarėme gerai.
Sprendimas padidinti Europos čempionato komandų skaičių nuo 16 iki 24 irgi buvo drąsus žingsnis.
– Ar dėl pastarojo nutarimo nesigailite, nes sirgalių vis tiek neatvyko tiek daug, kiek planavote, o legendinis krepšininkas Šarūnas Marčiulionis iki šiol kritikuoja šį jūsų sprendimą?
– Kritika nėra blogai, bet mes visi sėdime vienoje valtyje ir rūpinamės Lietuvos krepšiniu. Kritikuoti iš šalies nėra gerai. Būtų geriau ateiti į federaciją ir ką nors konkrečiai pasiūlyti.
Girdžiu iš Š.Marčiulionio pastabų, kad „FIBA Europe” susirinko pinigus, uždraudė daugybę dalykų. Bet jis buvo „FIBA Europe” valdybos narys ir balsavo už įvairius sprendimus. Jis turėjo galimybę pats priešintis, bet jo balso tada nebuvo girdėti.
Vis dėlto apie Europos čempionatą atsiliepimai nebuvo prasti. Tai pasiekti nebuvo lengva, nes turnyrą rengėme krizės laikotarpiu, per savivaldybių rinkimus, o tai mums irgi buvo neparanku.
– Žinau, kad pernai buvo dienų, kai net jūs pats nuoširdžiai abejojote, ar vertėjo imtis Europos čempionato organizavimo. Tada arenų statybos strigo ir buvo aišku, kad jas pastačius ateityje laukia nuostoliai.
– Tačiau kelio atgal nebuvo. Mums buvo sunku rinkti lėšas, ypač derinant jų skyrimą su Vyriausybe.
Reikia prisiminti, kad prašėme 2007 metų Europos čempionato. Buvome labai naivūs, nors ir tada turėjome kažkuo paremtų argumentų ir planavome įrengti tris arenas Vilniuje. Gerai, kad gavome 2011 m. pirmenybes.
Galbūt šie darbai nenutrūks. LKF vykdomasis komitetas yra priėmęs sprendimą varžytis dėl teisės kitąmet rengti olimpinį atrankos turnyrą.
– Prieš mėnesį jūs pats kalbėjote, kad 11 mln. litų kainuojantis kelių dienų turnyras būtų per didelė prabanga Lietuvai. Ar LKF valdininkai jūsų nuomonės neklausė?
– Olimpinio atrankos turnyro rengimas būtų per brangus, jei už jį mokėtų valstybė.
Dabar kalbamės su rėmėju, kuris turėtų paskolinti mums apie 11 mln. litų. Tiek turėtume sumokėti gruodžio 13 dieną, jei laimėtume teisę rengti šias varžybas per FIBA posėdį gruodžio 12-ąją Ženevoje.
Esame apskaičiavę, kad kitą vasarą tą sumą grąžintume surinkę pinigus už bilietus.
– Per dvi kadencijas LKF prezidento poste neišvengėte nesutarimų su krepšininkais. Ne tik su Š.Marčiulioniu, bet ir su Šarūnu Jasikevičiumi, Ramūnu Šiškausku.
Dėl kurio žodžių karo labiausiai gailitės?
– Su R.Šiškausku nesutarimų nebuvo. Aš kreipiausi į jį su prašymu atstovauti Lietuvai, tačiau jis nesutiko. Nesutiko, tai nesutiko, bet žiniasklaida išpūtė šį reikalą. Aš juk nesakiau, kad jis išdavikas ar ko nors panašaus.
Aš jo neįžeidžiau, o mano pareiga yra kreiptis į krepšininkus dėl žaidimo rinktinėje.
O Š.Jasikevičiaus pavardės nebuvau minėjęs, kai prieš kelerius metus kalbėjau, kad yra žmonių, kurie atsisako padėti Lietuvos rinktinei. Kažkas ėmė kalbėti, kad esą apie jį šnekėjau. Bet aš jo pavardės neminėjau.
Buvo tiktai jo pasakymai. Nes jis dažnai pavėlavęs atvykdavo į rinktinės stovyklą, oro uoste jį pasitikdavo minia reporterių, ir prasidėdavo klausimų ir atsakymų vakaras.
Mano pareiga yra rūpintis, kad krepšininkai žaistų rinktinėje.
Ar aš negaliu turėti savo nuomonės? Kodėl turiu klausytis nuomonės žaidėjų, kurie gyvena savo interesų ratelyje?
Tas pats Š.Marčiulionis yra pavyzdys, kaip rinktinei atstovauti, nepaisant traumos – 1996 metais jis kovojo, nors negalėjo kojos nei ištiesti, nei sulenkti.
Todėl, nepaisant to, kas tarp mūsų buvo, aš Š.Marčiulionį laikau pavyzdžiu jaunimui.
– Negi jaučiatės teisus ir dėl garsių rasistinių replikų?
– Tą dieną aš niršau. Pamenu, kaip Kaune užėjęs į kavinę pamačiau „Žalgirio” legionierius.
Jie sėdi užsikėlę kojas ant stalų, o tuo pat metu vyksta komandos treniruotė. Suprask, atlyginimų mums nemoka, badu mirštame, tai nesitreniruosime.
Tai mane supykdė, „Žalgiris” pralošė Eurolygos rungtynes ir lyg tyčia paskambino tas korespondentas. Buvau įniršęs ir pasakiau, kad „tuos juodašiknius vyčiau lauk”. Pokalbis buvo įrašytas, kitą dieną pasirodė straipsnis. Aš buvau perduotas Žmogaus teisių gynimo komisijai, o kitą dieną mane pakvietė į Generalinę prokuratūrą.
Manau, reikia gerbti vyresnį žmogų, o ne iš jo tyčiotis – juk krepšinyje esu šiek tiek nuveikęs. Mane pavertė baisiu žmogumi, nors nesu joks rasistas.
Esu kosmopolitas ir gerbiu visus. Jei tada prie stalo būtų sėdėjęs kinas, indas ar lietuvis, būčiau taip pat pasakęs.
Mano įsitikinimu, žmogus turi aukotis, jei valgo mūsų duoną, yra mūsų užaugintas. Manęs niekas nebepakeis. Dabar aplinkui per daug meilikavimo. Kas nors turi kovoti už principus.
– Kodėl į LKF prezidento postą pretenduos vienintelis A.Sabonis?
– Mes skelbėme, kad nuo rugpjūčio 1 iki rugsėjo 1 dienos visi norintys užimti į LKF prezidento postą gali pateikti paraišką ir programą.
Nesulaukėme daugiau nė vienos paraiškos. Tik atrodo, kad tai pašėlusiai smagus postas, o galiausiai lieki visų kalčių atpirkėjas.
– Ko palinkėtumėte savo įpėdiniui?
– Pirmiausia – stiprių nervų. Sveikatos jam turėtų užtekti.Pastaruoju metu A.Sabonis jaučiasi gerai, o akmenų nešioti ar vagonų stumdyti jam nereikės.
Manau, jam bus lengviau nei man, nes aš visada likdavau atpirkimo ožys. Kai Ramūnas Butautas su Rimu Kurtinaičiu nuvarė rinktinę iki 11-osios vietos Europos čempionate, visi kažkodėl puolė mane. Ir dėl Kęstučio Kemzūros paskyrimo buvo piktų kalbų.
Jei tik kas nors blogai, taukšt – ir gaunu. Nežinau, kodėl, nes niekam nesu blogo padaręs. Nei kieno nors žmoną paviliojau, nei ką nors apvogiau ar apiplėšiau.
– Atrodo, kad dabar jūsų gyvenimas bus ramesnis, nes jums ruošiamos LKF garbės prezidento pareigos.
Ar liksite aktyvus krepšinio veikėjas?
– LKF vykdomasis komitetas kuria krepšinyje pasižymėjusių žmonių Garbės komisiją, kurioje bus Modestas Paulauskas, Sergejus Jovaiša, Stanislovas Stonkus, aš, dar pora krepšiniui nusipelniusių moterų.
Ši taryba turės patariamąjį balsą, mes domėsimės daugybe reikalų.
Ateina laikas, ir viskas keičiasi. Tai – natūralus procesas.