Sportuoti mergina mėgo nuo vaikystės, nemažai prie to prisidėjo nuolat raginęs ir skatinęs Mantės tėtis. Tačiau krepšinis jos gyvenime atsirado tik septintoje klasėje. Dar po metų, įkalbėta krepšininkės Kristinos Kalesinskaitės, pradėjo lankyti Kauno krepšinio mokyklą. 180 cm ūgio mergina profesionalės karjerą pradėjo Kauno “Laisvės” komandoje, kurioje žaidė 3 sezonus. Šie metai gynėjai buvo labai sėkmingi: ji sulaukė kvietimo atstovauti ne tik stipriausiai LMKL komandai, bet taip pat pateko į Lietuvos nacionalinės moterų krepšinio rinktinės 12-uką.
M.Kvederavičiūtė atsakė į vicibasket.lt ir komandos gerbėjų “Facebook” paskyroje užduotus klausimus.
- Šiemet jums buvo puikūs metai: patekote į Lietuvos moterų krepšinio rinktinę, taip pat buvote pakviesta į “Viči-Aistes”. Ar buvo netikėta?
- Taip, buvo išties nuostabūs metai. Labai norėjau patekti tiek į Lietuvos moterų rinktinę, tiek į geriausią Lietuvos klubinę komandą. Buvo netikėta, tačiau kartu ir labai džiaugiausi.
- Dauguma krepšininkų vaikinų nuo mažens nori žaisti NBA. O ar norėtumėte išbandyti jėgas moterų WNBA?
- WNBA nėra mano svajonė ar siekiamas tikslas, kuris vainikuotų mano kaip krepšininkės karjerą. Stengiuosi gyventi šia diena ir džiaugtis tuo, ką turiu dabar. Tačiau jeigu vieną dieną nutiks taip, jog atsidursiu už Atlanto, dėl to nė kiek neliūdėsiu.
- Ar turite krepšininką ar krepšininkę į kuriuos lygiuojatės? Gal kokios nors kitos sporto šakos ar sportininkai patinka?
- Nežinau, ar tai gerai, ar nelabai, tačiau neturiu sportininko – autoriteto. Kiekvienas tikras sportininkas, demonstruojantis valią, stiprybę ir charakterį, yra asmuo į kurį verta lygiuotis.
- Jei loterijoje laimėtumėte milijoną, ka su juo darytumėte?
- Jei loterijoje laimėčiau milijoną? Anksčiau būčiau sakiusi, kad padėčiau į banką, bet pastarojo laikotarpio situacija su bankais nenuteikia optimistiškai, tai tikriausiai tektų laikyti kojinėje.
- Ko trūksta tau pačiai, kad būtumėte dar geresne krepšininke?
- Man, kaip sportininkei, trūksta dar daug, tačiau svarbiausia yra tai, kad išmokčiau supykti. Norėčiau turėti daugiau sportinio pykčio. Šiuo metu, galvoju, kad esu per švelni su savo oponentėmis. Taip pat reikia sustiprėti fiziškai ir techniškai. Mūsų komandos stiprybė bei raktas į pergales yra komandinis žaidimas – to siekia treneriai, to norime ir mes. Manau, jeigu komandą lydės sėkmė, tai ir kiekvienos žaidėjos asmeniniai rezultatai bus geresni.
- “Viči-Aistės” jūsų akimis – komandos lygis, treniruotės, atmosfera, merginos?
- “Viči-Aistės” yra gera komanda, kokybiškos treniruotės, jauki atmosfera. Tikrai džiaugiuosi, kad esu šioje komandoje. Merginos labai draugiškos, bendraujančios. Sutariu su visomis, nenoriu išskirti nei vienos. Jos yra puikios mano komandos draugės. Ačiū už tai, kad priėmė mane į šį draugišką komandinį ratą.
- Ką veikiate laisvu nuo krepšinio metu?
- Iš tiesų, daug laisvo laiko neturiu. Treniruotės ir universitetas atima visą mano dieną, bet kai turiu laisvo laiko nuo šių dviejų “laiko okupantų”, susitinku su šeima bei draugais. Leidžiame laiką kino teatre arba tiesiog bendraujame. Taip pat mėgstu skaityti knygas. Laisvalaikiu – ne filosofines!
- Kodėl pasirinkote krepšinį, o ne modelio karjerą? Jei ne krepšinis, tai...?
- Nuo pat vaikystės mėgau sportą ir tai jau tapo mano gyvenimo dalimi. Sunku įsivaizduoti, ką veikčiau. jei ne krepšinis, tai gal koks nors kitas sportas?
- Kas turėtų nutikti aikštelėje, kad pabučiuotumėte kurį nors sirgalių?
- Net sunku įsivaizduoti, kas turėtų nutikti, kad aš tiesiog imčiau ir pabučiuočiau atsitiktinį komandos gerbėją. Manau, kad turėčiau būti labai, labai, labai susijaudinus ir laiminga. Bet šiaip manau, kad tai yra “mission impossible” (neįmanoma).