Pasveikinęs LSŽF rinkimuose laimėjusią pasaulio čempione tapusią šalies devyniolikmečių vaikinų rinktinę bei jos trenerį Kazį Maksvytį, LKF vadovas A.Sabonis suskubo į Kauną, kur turėjo vykti LKF Kalėdinis vakaras.
Tačiau į klausimą kiek jam metų vakar sukako, A.Sabonis kaip visada bandė išsisukti. „Man visada vienuolika“, - tarytum atkreipdamas dėmesį, jog visą savo sportinę karjerą vilkėjo 11-uoju numeriu pažymėtus marškinėlius, sakė A.Sabonis.
- Metai baigiasi. Jau dabar įmanoma daryti šiokias tokias išvadas. Kaip vertintumėte Lietuvoje praėjusį Europos krepšinio čempionatą?, - buvo paklaustas A.Sabonis.
- Kaip reikia įvertinti – balais? (juokiasi). Jei kalbėsime apie organizaciją, pirmenybių vykdymą, tai atsiliepimai yra puikūs. Jei kalbėsime apie Lietuvos rinktinės pasirodymą čempionate, jos sportinius pasiekimus – truputį nusivylęs. Bet komanda nebuvo pajėgiausios sudėties ir jai pritrūko sportinės sėkmės. Juk, galbūt, perlipę makedonų barjerą, galbūt, būtume iškovoję medalį.
- Gal nesėkmę lėmė per didelis spaudimas namie kovojusiai Lietuvos komandai?
- Bet tas spaudimas priklausė tik nuo jūsų žurnalistų. O dabar manęs klausiate. Aš nežinau, spaudimo rinktinei nedariau. Nežinau, galbūt buvo vyrukams šioks toks psichologinis spaudimas.
- Gal klaidų padarė rinktinės treneris Kęstutis Kemzūra?
- Na, nereikia šnekėti. Šaukštai po pietų. Jei nebūtų traumuotas Linas Kleiza, galėtų padėti Jonas Mačiulis – viskas būtų kitaip. Juk K.Kemzūros lipdoma komanda rodė gerus rezultatus ir tos žaidėjų traumos išmušė ekipą iš vėžių.
- Galvojant apie ateitį – kokie planai, mąstant apie pasirengimą papildomam olimpiniam atrankos turnyrui?
- Geri planai. Vien tuo, kad prasidės NBA varžybos – vadinasi, L.Kleiza galės normaliai treniruotis ir įsijungti į ekipos žaidimą. Galvoju, kad greitai ir J.Mačiulis baigs reabilitaciją. Džiugu, kad visi „Žalgiryje“ esantys rinktinės žaidėjai per Eurolygos mačą su vokiečiais parodė, kad vis dėlto jie žaidžia krepšinį – nes iki tol buvo liūdnokas vaizdas. Svarbiausia, kad nebūtų traumų ir į rinktinę galėtume surinkti visus tuos, ką norėtume joje matyti.
- Domitės NBA reikalais?
- Ko jais domėtis, jei pusę metų nieko nevyko. Dabar reikės domėtis...
- Bijoma, kad atrankos turnyre Venesueloje bus itin sunku kovoti dėl kelialapio į Londono olimpiadą.
- Klausykite, jei baisu, tai ko ten iš viso važiuoti? Tai ir į olimpiadą neverta važiuoti. Jei nori laimėti, nereikia galvoti ar stiprūs varžovai, ar šalis, kur žaisi, toli. Gavosi, kaip gavosi. Einame į priekį – važiuosime, bandysime išsikovoti kelialapį. Turime iškovoti...
- Grįžkime prie LSŽF rinkimuose laimėjusią devyniolikmečių rinktinę. Kur šios komandos sėkmės priežastis?
- Būna tokių auksinių komandų formulė – susirenka žaidėjai, kuriems tinka treneriai ir treneriai, kuriems tinka krepšininkai. Tai, matyt, vienas iš tokių pavyzdžių. Jie juk laimi nuo šešiolikos metų – rodo charakterį. Kai aš žiūrėdavau šios komandos mačus, pamačiau, jog jie turi kovotojų mentalitetą – Lietuvos krepšinio mokykloje to trūko.
- Kaip įvertintumėte savo prabėgusius pastaruosius metus?
- Įdomūs metai. Juk vienuolikti – mano metai. Tapau LKF prezidentu, net infarktą patyriau – kiek visko buvo... Man jie labai geri. Mano abu sūnūs laimėjo po aukso medalį, žaisdami krepšinį – 11 numeriukas ant kiekvieno aukso medalio uždėtas... Pasaka... Kaune vyko Europos krepšinio čempionato finalas, yra arena... Sakysime, infarktas ne kiekvieną dieną kiekvienam būna. Aš žinau ką tai reiškia. Taigi, įdomūs metai buvo.