Rimo Kurtinaičio treniruojama Maskvos srities „Chimki“ ekipa šį sezoną žingsniuoja pirmyn pergalingu tempu. Maksimalizmu garsėjančio 51 metų lietuvio auklėtiniai pirmauja Rusijos čempionate (5 pergalės/1 pralaimėjimas), nėkart neklupo nei VTB Vieningos lygos (7/0), nei Europos taurės (6/0) pirmenybėse.
„Nežaidžiame gerai, nes visiems galvoje jau dūzgia lėktuvų varikliai – visi nori išlėkti pas artimuosius 5 dienų atostogų“, - prabangiausio Liepojoje viešbučio „Promenada“ restorane kalbėjo R.Kurtinaitis, kurio auklėtiniai tą vakarą paskutiniame Europos taurės turnyro pirmojo etapo mače tikrai nepersistengė kovodami su Rygos VEF - 79:68.
Nors komanda žengia pergalingai, treneris neslėpė – rūpesčių per akis. Į gimtąjį Kauną pas artimuosius per Kalėdas grįžusiam R.Kurtinaičiui tikrai nepavyks visiškai atitrūkti nuo komandos reikalų. Mat ambicingų siekių neslepiantis klubas tarpušventyje nori dar labiau sustiprinti gretas.
Tiesa, R.Kurtinaičiui jau nereikia sukti galvos, kur rasti turtingųjų nepastebėto talento, koks buvo Vilniaus „Lietuvos ryto“ pergalių garantu tapęs Chuckas Eidsonas. Finansinio stygiaus nejaučiančiam „Chimki“ klubui diriguojantis lietuvis dabar gali nesivaržydamas rinktis ir iš aukščiausios lentynos – dėl žaidėjų varžytis ir su Madrido „Real“, ir su Tel Avivo „Maccabi“.
- Koks jausmas žaisti su Rygos VEF ekipa, kurios nariai praėjusį sezoną jus buvo pasiryžę nešioti ant rankų? - lrytas.lt paklausė R.Kurtinaičio.
- Gerus atsiliepimus kiekvienam malonu išgirsti. Ypač žinant, koks esu blogas (juokiasi). Su Rygos komanda siejasi geri prisiminimai. VEF klube viską pradėjome nuo nulio, ir buvo labai sunku.
- Varžėtės su ilgamečiu bičiuliu ir bendražygiu Ramūnu Butautu. Ar dar įstengiate vienas kitą nustebinti kokiu nors taktiniu sprendimu, gudrybe?
- Mes iš tiesų seniai pažįstami, žinome vienas kito taktiką, braižą. Bet nesistengiame vienas kito stebinti – kiekvienas sprendžiame savus uždavinius.
- Rungtynės su VEF nebuvo panašios į žūtbūtinį mūšį. Tikriausiai keistas jausmas per mačą, kuris nieko nelemia?
- Tokių rungtynių sporte neturėtų būti, todėl seniai siūlėme, kad grupėse būtų ne po keturias, o po šešias komandas – kaip Eurolygos turnyre.
Rygos ekipa šiandien vertėsi be keturių žaidėjų, mes irgi stengėmės įleisti jaunimo.
Neslėpsiu, kad mus bet kuriame turnyre tenkina tik pergalė. Tikrai nesužaidėme geriausių rungtynių, bet turiu pagirti varžovus už pastangas. O vienas mano žaidėjams keltų uždavinių buvo nesusižeisti.
Puikiai suprantu, kodėl vaikinai nepersistengė – visiems ausyse jau dūzgia į gimtinę penkioms dienoms švenčių skraidinsiančių lėktuvų varikliai. Todėl po mačo rūbinėje nebuvo net barami.
- Bandysite stiprinti komandą prieš Europos taurės antrojo etapo kovas?
- Pastiprinimas yra būtinas. Žadame tarpušvenčiu įsigyti puolėją ir vidurio puolėją. Norimų žaidėjų sąrašą esu pateikęs klubo vadovams, kurie manęs prašė negalvoti apie pinigus, o įvardyti reikiamą žmogų. „Jei reikia, sakyk“, - tokius žodžius išgirdau iš vadovų.
Džiaugiuosi, kad nereikia ieškoti turtingųjų nepastebėto talento, koks buvo Chuckas Eidsonas. Čia nebereikia nuleisti rankų, išgirdus, kad norimą krepšininką vilioja Madrido „Real“, Atėnų „Panathinaikos“ ar Tel Avivo „Maccabi“. Mūsų klubo finansinės galimybės leidžia konkuruoti su tokiais grandais.
- Kodėl į savo komandą iki šiol nepakvietėte lietuvių?
- Taip susiklostė aplinkybės. Vasarą mus domino Paulius Jankūnas, bet jis turi ilgalaikį kontraktą su „Žalgiriu“. Rudenį akiratyje buvo atsidūręs Simas Jasaitis, nes mums atleidus Keithą Langfordą reikėjo jo pozicijos žaidėjo. Tačiau tuo metu Simas jau buvo pasirašęs sutartį su „Turk Telekom“.
- Siekti atleisti tokio lygio žaidėjus kaip K.Langfordas – didelė rizika. Nebijojote, kad gali nulėkti jūsų galva?
- Nebijojau, nes treneris visada rizikuoja. Taip, K.Langfordas yra bene geriausias savo pozicijos žaidėjas Europoje, bet „problemų vaiku“ vadinamas žaidėjas neįsiteko į komandos rėmus. Jis komandoje neturėjo nė vieno draugo, buvo nuveikęs tokių dalykų, apie kokius neturiu teisės net pasakoti.
Man nereikia tik daug taškų pelnančio žaidėjo – svarbiausia vieninga komanda. „Vienas už visus, o visi už vieną“, - šis muškietininkų šūkis veda į pergales.
Kaip ir Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje, čia turiu klubo vadovų pasitikėjimą. „Chimki“ klube atmosfera pagerėjo, kai atsisakėme K.Langfordo ir vieno administracijos darbuotojo paslaugų.
- Toks vaizdas, kad sunkmetis yra visur, bet ne Rusijos klubuose.
- Iš tikrųjų Rusijos klubai gyvena kitaip, todėl šios šalies lyga jau yra viena stipriausių Europoje. Manau, kad bent šešios komandos šį sezoną gali kautis dėl čempiono titulo.
- Kokius tikslus šį sezoną iškėlė klubo vadovai?
- Pirmas tikslas yra patekti į finalo ketvertą, kuris vyks pas mus. Būtų negražu, jei finalinės kovos vyktų be šeimininkų.
Apskritai keliame sau tik aukščiausius tikslus – kautis dėl Rusijos čempionų titulo, bandyti apginti VTB jungtinės lygos nugalėtojų vardą. Ir tai yra suprantama. Tokio lygio klubą kaip „Chimki“ tenkina tik pergalės.
- Ar nesusvyravo jūsų kėdė, kai pralaimėjote atrankos į Eurolygą mačą Nymburko ekipai? Juk buvote laikomi vienais favoritų laimėti kelialapį.
- Dabar galiu pripažinti, kad į atranką važiavome nepasiruošę. Taip nutiko, kad dauguma žaidėjų – net 10 - dalyvavo Europos čempionate, todėl prieš atranką turėjome vos tris bendras treniruotes.
Buvo viltis, kad praslysime, bet taip nenutiko - ČEZ ekipa buvo puikiai susistygavusi žaidimą. Laimei, mūsų klubo vadovai suprato šią situaciją ir nedarė skubotų sprendimų. Mes buksavome ir Rusijos čempionato pradžioje, bet pamažu įsibėgėjome.
Kauno „Žalgiris“ irgi buvo panašioje padėtyje, bet „neišlindo“ - po kelių nesėkmių žaidėjai prarado ugnelę. Tai jautėsi, kai žaidėme tarpusavyje.
Kol kas šį sezoną pralaimėjome tik vienerias rungtynes ir tas pačias dėl nesusikaupimo – pas mus atvažiavusiai komandai iš Vladivostoko. Gal tai ir buvo sukrėtimas, po kurio įveikėme CSKA, bet norėčiau, kad tokių sukrėtimų nebeprireiktų.
- Atrodo, kad įgijote komandos krepšininkų pasitikėjimą. „Chimki“ vienas lyderių viešai stebėjosi, kad dirbate ne su Madrido „Real“ komanda.
- Žinau, kad taip pasakė Zoranas Planiničius. Man labai malonu tai išgirsti iš tokio lygio žaidėjo.
Ir nereikia manyti, kad dirbant su aukščiausios klasės žaidėjais lengva. Šiame lygyje nepagudrausi – išsyk įkliūtum pabandęs „pachaltūrinti“.
Norėdamas suvaldyti tokį kolektyvą, treneris privalo pasverti kiekvieną žodį, gestą, nes pagarbą ir pasitikėjimą prarasti labai lengva.
- Pasigirdo kalbų, kad kitą sezoną bus leidžiama komandoms dalyvauti tik dviejuose turnyruose. Nėra baimės, kad VTB jungtinėje lygoje neliks Kauno „Žalgirio“, Vilniaus „Lietuvos ryto“, Latvijos klubų?
- Rusijoje puikiai suprantama, kodėl pasigirdo svarstymai apie draudimus – Eurolygą gąsdina VTB jungtinės lygos finansinės galimybės. Neseniai lygos posėdyje dalyvavo „Lukoil“ prezidentas Vagitas Alekperovas. Tai daug pasako! Manau, kad pagąsdinimais nieko nelaimės.
- Kaip vertinate FIBA sprendimą rengti atrankos turnyrą į Londono olimpiadą ne Europoje, o Pietų Amerikos žemyne?
- Iš vienos pusės Lietuva turėjo puikią galimybę laimėti kelialapį, bet juo nepasinaudojo. Kodėl Lietuvai duoti teisę dar kartą bandyti?
Iš kitos pusės – ar mes mokėjome prašyti? Nuvažiavo į Ispaniją vaikelis, kurio pavardės niekas nežino, ir tikisi, kad Lietuvai bus duota organizatoriaus teisė.
Mokykimės iš Rusijos premjero Vladimiro Putino. Jis dalyvauja visur – važiuoja, susitinka ir dėl futbolo, ir dėl „Formulės-1“, ir dėl krepšinio reikalų.
O mes juk neatlikome namų darbų! Kodėl nebuvo pasirūpinta, kad posėdyje dalyvautų prezidentė Dalia Grybauskaitė, premjeras Andrius Kubilius? Juk juos būtų priėmę atitinkamo rango asmenys.
Pažiūrėčiau, kaip FIBA vadovai būtų išdrįsę pasakyti tokiems asmenims, kad varžybos vyks Venesueloje. Pateisinu tik Sabą, kuris negalėjo ten dalyvauti dėl sveikatos.
Taip, kitame žemyne bus sunku, bet sunku bus visiems. Tikiuosi, kad rinktinės vadovai žino, jog aklimatizacijai reikia bent 7 dienų.
- Atrodo, kad nepamiršote buvusio savo trenerio ir LKF vadovo Vlado Garasto žodžių, kuriais jus ir R.Butautą apkaltino visiškai nutreniravus rinktinę?
- Šitas žmogus man neegzistuoja. Jo nėra.
Ką galima atsakyti, jei Antanui Sireikai su rinktine be lyderių iškovota penkta vieta pasaulyje kainavo trenerio postą, o šiemetiniame Europos čempionate užimta penkta vieta, pasirodo, geras rezultatas? Ką reiškia tokie pasiteisinimai? Kad minkštas daiktas geriau už kietą! Užsieniečiai įvertino, kad Lietuvoje krepšinis yra ne antroji, o pirmoji religija.
Jie – tiek Vladas Garastas, tiek Mindaugas Balčiūnas – po šitokio fiasko privalėjo atsistatydinti ir prisiimti atsakomybę.
- Ką palinkėjote ilgamečiam bendražygiui Arvydui Saboniui, kuris perėmė LKF prezidento postą? Gal siūlėte savo, buvusio sporto ministro, pagalbą?
- Palinkėjau Sabui išsišluoti iš kiemo šiukšles. Nes tie kiemą užteršę pagrandukai – pagrindinė Lietuvos krepšinio bėda. Labai gerai, kad jis sutiko vadovauti. Manau, kad tik tokie žmonės ir gali užimti postą. Labai norėčiau, kad Lietuvos sportui vadovautų Virgilijus Alekna.
- Labai išgąsdino jūsų kartos žmones – A.Sabonį, Valdemarą Chomičių – ištikusios problemos dėl širdies?
- Jau ne vieneri metai profilaktiškai tikrinuosi, vartoju papildus, o nuo 1986-ųjų apskritai gyvenu saikingai – atsisakiau rūkymo, savaitgalinių puotų. Manęs nebeišvysite ir žaidžiant su veteranais ar paplūdimyje per vasaros karštį. Dabar tik saikingai pabėgioju. Viskas.
Aišku, jų nelaimės labai sukrėtė.
- Per rungtynes tarp CSKA ir „Žalgirio“ buvote pastebėtas bendraujantis su Vladimiru Romanovu. Gal esate viliojamas stoti prie Kauno klubo vairo?
- Ne, mes dabar kalbame tik apie krepšinį, žaidėjus, komandas. „Žalgirio“ treniravimo klausimas nekyla, nes turiu kontraktą su „Chimki“.
- O kaip svajonė? Ne kartą esate prasitaręs, kad trokštate treniruoti „Žalgirį“.
- Taip, treniruoti gimtojo miesto gimtąją komandą – dar neišsipildžiusi svajonė. Apie ją kalbėjau ir dirbdamas Vilniaus „Lietuvos ryto“ klube.
Prisimenu, būdamas sovietų kareivis ant gultų svajojau apie olimpinį auksą. Ir aš jį laimėjau!
Dabar einu kryptingai - pradėjau trenerio darbą nuo Azerbaidžano, dirbau su Vilniaus „Sakalais“, dabar užkopiau iki „Chimki“. Turiu užsibrėžęs svajonę, bet apie ją garsiai nerėkiu. Juk jei rėksi, neišsipildys. Aš esu pakeliui į savo svajonę.