Šiais metais Kemzūra mėgaujasi namų šiluma ir ramybe. Europos krepšinio čempionate jo vadovaujama rinktinė užėmė penktąją vietą, o pergalių išpaikintoje Lietuvoje už tai niekas negiria. Kita vertus, ir nepeikia. Tiesiog leidžia ramiai gyventi, rašo „Respublika“.
– Pernai buvote visų geriausias ir mėgstamiausias, o šiais metais – tyla.
– Aš labai džiaugiuosi ramybe. Aišku, tie apdovanojimai ir įvertinimai yra malonūs, bet tokia jau yra sporto realybė – jei tu laimėjai, tai šiandien esi geriausias ir populiariausias. Jei pergalių nėra, nėra ir apdovanojimų. Laimėjimus reikia nuolat apginti. Apskritai manęs kaip asmenybės apdovanojimai ir pripažinimas nepakeitė, nepakeis ir dabartinė tyla.
– Prieš metus teigėte, kad Europos krepšinio čempionatas Lietuvoje taps didžiausiu iššūkiu ir rimčiausiu išmėginimu. Metai baigiasi, tad jau galima įvertinti – ar buvo taip sunku, kaip ir tikėjotės?
– Žinote, čia kaip ir egzamine ar treniruotėje – lauki labai sunkaus išbandymo, o kai jis pasibaigia, galvoji, kad gal ir nebuvo taip sunku. Aišku, Europos krepšinio čempionatas buvo įspūdingas renginys, jį lydėjo milžiniškas ažiotažas ir patys didžiausi lūkesčiai. Negaliu sakyti, kad tai mūsų neslėgė. Bet mes stengėmės koncentruotis į savo darbą. Ne viskas pavyko, bet galiu pasakyti, kad stengėmės iš visų jėgų. Aišku, dėmesio gal šiek tiek buvo per daug, visi norėjo prisiliesti prie krepšininkų. Siekėme kiek įmanoma valdyti šį procesą, bet visiškai to išvengti nepavyko.
– Paminėjote sirgalių lūkesčius. Čia viskas aišku – rinktinė turėjo kautis dėl aukso medalių. Be traumuotų Lino Kleizos ir Jono Mačiulio, be Marijono Petravičiaus ir Dariušo Lavrinovičiaus. Tikriausiai, net jei rinktinėje būtų likęs tik Jonas Valančiūnas, vis tiek visi reikalautų aukso medalių. Ar jūs pats, matydamas traumuotus krepšininkus, tikėjote, kad Lietuvos rinktinė yra pajėgi žaisti finale?
– Žinote, apie finalą tikrai negalvojome. Paprasčiausiai ieškojome būdų, kaip būtų galima geriausiai išnaudoti likusius krepšininkus. Taip, svajonė – aukso medaliai – buvo. Bet apie ją garsiai nekalbėjome. Beje, traumuoti žaidė ir Robertas Javtokas, ir Darius Songaila. Žinojome, kad lengva nebus, bet jokiais būdais negalime pasiduoti. Žvelgėme tik į artimiausias rungtynes ir siekėme žingsnis po žingsnio nueiti ten, kur mes ir norėjome. Deja, pakeliui kažkur užstrigome.
– Ar jūs likote patenkintas rinktinės žaidimu Europos čempionate?
– Manau, kad žaidėme gana gerą krepšinį. Buvo ir gerų, ir blogų rungtynių. Geriausios – su serbais ir vokiečiais. Blogiausios – su ispanais. O nesėkmingiausios – su makedonais. Mes kontroliavome žaidimo eigą, bet niekaip nesugebėjome atsiplėšti nuo varžovų. O pabaiga buvo labai nelaiminga. Man ir dabar sunku paaiškinti, kaip mes leidome makedonams atkovoti tiek kamuolių po mūsų krepšiu, suteikėme jiems ne vieną papildomą galimybę. Ir jie ja pasinaudojo. Gal dabar ir vėlu apie tai kalbėti, bet viduje kirbėjo nuojauta, kad jei būtume perlipę ketvirtfinalio barjerą, rinktinės žaidime būtų įvykęs persilaužimas. Aišku, ir pusfinalyje mūsų laukė stiprūs varžovai. Siekiant įveikti ispanus, reikia žaisti arti savo maksimalių galimybių arba net jas viršyti.
– Ar dar ilgai mintyse persukdavote rungtynių su Makedonija epizodus?
– Aš iki šiol nesu matęs tų rungtynių įrašo. Vis dar negaliu jų žiūrėti, bet neabejoju, kad vieną dieną teks prisiversti. Kita vertus, čempionato metu ilgai gedėti neteko. Jau kitą dieną laukė labai svarbus mačas su slovėnais, tad reikėjo viską pamiršti ir ruoštis naujam mūšiui.
– Pernai Turkijoje krepšininkus kovai nuteikėte ir žiūrėdami kino filmus. Ar Europos čempionate šio metodo netaikėte?
– Žiniasklaida tam reikalui suteikė per daug reikšmės. Šį kartą mes žaidėme savo arenose, palaikomi pilnutėlių tribūnų, tad specialiai motyvuoti, įkvėpti krepšininkų kovai nieko nereikėjo. Gal net atvirkščiai – reikėjo raminti įkarštį ir prilaikyti. Tiesa, vieną filmuką vis dėlto rodėme. Prieš rungtynes su Slovėnija, kai reikėjo vyrus prikelti kovai.