34 metų 192 cm ūgio gynėjas interviu „BasketNews.lt radijo“ laidai prisipažino pratyboms per dieną skiriantis net po 6-8 valandas. Operaciją atlikę medikai traumuoto kelio raiščius turėjo rekonstruoti pasinaudoję sveiko kelio girnelės raiščiais, todėl R.Kaukėnas specialiais pratimais privalo stiprinti abi kojas.
Retai atvirus interviu dalijantis gynėjas „BasketNews.lt radijo“ laidai prisipažino norintis pasveikti iki nacionalinės komandos stovyklų ir vasarą prisidėti prie rinktinės.
R.Kaukėnas negailėjo kritikos Tarptautinei krepšinio federacijai (FIBA), kuri nerodo iniciatyvos perdėlioti vasaros čempionatų tvarkaraščius – Italijos bei Ispanijos pirmenybėse iki liepos pradžios žaidžiantiems krepšininkams poilsio po sunkaus sezono praktiškai nelieka.
– Rimantai, ar trauma buvo labai skausminga? – „BasketNews.lt radijas“ paklausė R.Kaukėno.
– Skausmas truko gal pusę minutės, bet buvo labai apmaudu ir pikta, kad viską vėl reikės pradėti iš naujo – nebuvo aišku, kaip praeis operacija. Panaši operacija man buvo atlikta prieš ketverius metus, todėl tikrai nebuvo linksma.
– Kuo ši kryžminių raiščių trauma skiriasi nuo tos, kurią patyrėte anksčiau?
– Prieš ketverius metus buvau susižeidęs panašiai, bet šįkart operacija buvo sudėtingesnė. Medikams iš dešiniojo kelio girnelės teko išpjauti dalį raiščių ir juos implantuoti į kairįjį kelį.
– Lietuvos rinktinės gydytojas Vytenis Trumpickas tvirtino, kad iki patirdamas traumą buvote kone geriausios sportinės formos per savo karjerą.
– Sunku pasakyti. Jaučiausi tikrai gerai ir mėgavausi žaidimu. Fiziškai jaučiausi geriausiai per pastaruosius metus, o dėl žaidimo tegul sprendžia žiūrovai ir treneriai.
– Ar yra galimybių, kad šį sezoną dar grįšite į aikštę?
– Nenoriu prognozuoti ir užbėgti įvykiams už akių, nes viskas priklauso nuo to, kaip gis kelis, kaip apie jį susiformuos raumenys, ar nebus patinimų ir ką pasakys medikai. Kol kas tai neaišku.
– Ar pasveikus po tokios traumos verta rizikuoti savo sveikata ir vasarą paskirti rinktinei? Galbūt laikas pailsėti?
– Nesvarstau, verta ar ne. Kiekvienas žmogus turi apsispręsti pats, o jeigu jis nori žaisti, tada nei kalbų, nei abejonių nebelieka. Aš noriu rungtyniauti ir, kaip bebūtų, iš visų jėgų stengsiuosi pasveikti iki rinktinės stovyklų. Jeigu man pavyks tai padaryti, būsiu laimingiausias žmogus, jeigu ne – ką padarysi. Juk neisi į kampą ir neverksi.
– Ar šiuo metu treniruojatės?
– Dabar treniruotis tenka daugiau, nei būdamas sveikas, o pratybos – dar sudėtingesnės. Tenka atlikti abiejų kojų pratimus, nes jų raumenys silpsta. Medikai operavo ir sveiką koją, todėl visą dieną – 6-8 valandas – atlieku banalius pratimus. Patikėkite manimi, tai tikrai atsibosta.
– Ar tokioms traumoms turi įtakos įtemptas rungtynių tvarkaraštis, mažai atostogų ir rinktinėje praleidžiama vasara?
– Tiesą sakant, man labai keista, kaip FIBA organizuoja visus turnyrus. Ispanijos ir Italijos čempionatai tęsiasi iki birželio pabaigos. Aš neįsivaizduoju, kada žmogus turi atsigauti ne tik fiziškai, bet, visų svarbiausia, psichologiškai. Aikštėje turi būti pasiruošęs viskam, negali pavėluotai reaguoti, norėdamas tvarkingai nusileisti ant kojų. Bet kalbu ne tik apie apsisaugojimą nuo traumų.
Įsivaizduokite, jeigu paprastas žmogus dirbtų be atostogų ir vietoje 8 valandų, norėdamas tapti geru darbuotoju, jis plušėtų 12 valandų per dieną.
Man keista, kaip atsainiai į tai žiūri FIBA, kitos organizacijos ir netgi patys klubai. Kiekviena pusė stojasi piestu, jog privalai žaisti klube, vėliau atstovauti savo šaliai, o galiausiai krepšininkas ankščiau ar vėliau patiria traumą.
Žmogus visą laiką negali būti toks susikaupęs ir dėmesio koncentracija dingsta. Bet tai – mūsų darbas, mūsų duona. Turime žaisti, atiduoti sveikatą už tai, ką mylime, už tai, kur jaučiamės patriotai. Toks gyvenimas – visi turime vienodas sąlygas, tačiau turėtų būti kažkokios ribos. Ką padarysi, reikės toliau kovoti ir, jeigu viduje dega ugnis, judėti į priekį.
– Ar tai, jog traumas gydotės su Kšištofu Lavrinovičiumi, reiškia, jog turite daugiau laiko pabendrauti?
– Taip. Kiekvieną dieną individualius pratimus atliekame kartu, salėje drauge kilnojame svorius.
– Paguodžiate vienas kitą?
– (Juokiasi, – Red.) Ką čia priguosi. Kšištofas jau gerai juda, daug dirba ir, manau, kad greitai atsistos ant kojų. Ant „žaidybinių kojų“ (juokiasi, – Red.). Sakyčiau, linksmai sportuojame.