- Marijonai, sveikiname atvykus į „Chimki“ komandą. Kokie įspūdžiai čia?
- Tik teigiami. „Chimki“ - labai aukšto lygio klubas, turi daugybę profesionalių aspektų: treneriai, valdyba, puikūs žaidėjai. Esu įsitikinęs, kad čia man patiks.
- Kaip vertinate savo karjeros posūkį „Chimki“ komandos link?
- Tai žingsnis į priekį. Kol aš padėsiu savo komandai siekti tikslų ir kuo daugiau pergalių, tai bus didžiulis pliusas mano karjerai.
- Komanda jau turi vieną lietuvį – trenerį Rimą Kurtinaitį...
- Tai labai šaunu. Pažįstu R.Kurtinaitį, žinau jo treniruočių ir žaidėjų parengimo sistemą. Tikiuosi, kad tai man padės lengviau adaptuotis Rusijoje ir pasitarnauti treneriui.
- Kaip jūsų sveikata? Fizinė būklė?
- Gera. Žinoma, turėsiu daug dirbti, nes nežaidžiau beveik du mėnesius. Dar tikrai nepasiekiau buvusios formos, tačiau esu įsitikinęs, kad žingsnis po žingsnio pasieksiu tą lygį ir padėsiu „Chimki“ komandai siekti aukščiausių tikslų.
- Anksčiau buvo kalbėta, kad keliausite į Mariupolio „Azovmaš“ komandą, tačiau ten taip ir nepasirodėte, nesužaidėte nė vieno mačo. Kas nutiko?
- Turėjau klubą palikti dėl asmeninių priežasčių. Jie jau buvo pasirengę mane pasveikinti atvykus, tačiau turėjau ekipą palikti. Mes kartu nusprendėme, kad tai naudingiau ir man, ir „Azovmaš“ klubui.
- Kurioje pozicijoje geriausiai jaučiatės – sunkiojo krašto ar vidurio puolėjo?
- Be jokios abejonės - „centro“.
- Jūs nesate pirmasis lietuvis, atvykęs į „Chimki“. Prieš keletą metų komandos garbę gynė Paulius Jankūnas ir Robertas Javtokas. Ar tenka su jais bendrauti?
- Puikiai pažįstame vienas kitą, bendraujame, susitinkame Lietuvos rinktinėje.
- Kalbant apie nacionalinę komandą, dauguma sako, kad atstovauti rinktinei – kažkas ypatingo.
- Visiškai su tuo sutinku. Vilkėdamas tuos marškinėlius jautiesi ypatingai, jauti pasididžiavimą,džiaugsmą ir tai, kad tavimi pasitiki bei leidžia savo šaliai atstovauti tarptautinėje arenoje.
- Kaip vertinate Europos krepšinio čempionato rezultatus? Galbūt galėjote pasiekti daugiau?
- Mano nuomone, mes buvome to verti. Pralaimėjome sunkų mačą, tačiau komandoje atmosfera buvo nuostabi. Gaila, bet pralaimėjome Makedonijos komandai. Tai buvo prasčiausias mūsų mačas, tačiau toks jau tas sportas – kartais laimi, kartais pralaimi.
- Per savo karjerą pakeitėte ne vieną klubą, aplankėte daugelį valstybių. Kur labiausiai patiko žaisti ir gyventi?
- Žinoma, kad namuose visada maloniausia gyventi ir žaisti. Trejus nuostabius metus praleidau Vilniaus „Lietuvos ryto“ komandoje. Puiku buvo ir Milane.
- Jums neteko žaisti Rusijoje. Ar tai iššūkis?
- Aš taip nepasakyčiau. Tai daugiau naujas karjeros etapas. Kai vyksti į kitą šalį, su kurios aplinka nesi susipažinęs, turi praeiti laiko, kol adaptuosiesi prie naujų sąlygų, kultūros, naujų komandos draugų. Čia turiu vieną pranašumą – kalbu rusiškai.