Supermenas, Betmenas, 212 cm ūgio ilgabarzdis burtininkas ir net krepšinio arbitras per rungtynes kėlė plakatą su prašymu „Seibuti, pavaryk!”. Ir R. Seibutis varo.
196 cm ūgio krepšininkas yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl „Lietuvos rytas” šį sezoną nukeliavo iki Europos taurės turnyro ketvirtfinalio.
Visose dvylikoje Europos taurės turnyro rungtynių R. Seibutis rinko dviženklę taškų sumą (mažiausiai – 11, daugiausia – 24).
Pasiekęs 15,1 taško vidurkį Vilniaus ekipos gynėjas turnyre rezultatyvumu nusileido tik dviem amerikiečiams – „Doneck” lyderiui Ramelui Curry (16,2 taško) ir Krasnodaro „Lokomotiv” žvaigždei Jeremiah Massey (15,8).
Antrajame etape R. Seibutis tapo dar pavojingesnis ir tritaškius mėtė 52,6 proc. taiklumu – didžiausiu tarp visų turnyro žaidėjų.
Naudingiausiai jis žaidė žūtbūtinėse rungtynėse Trevize, kai pelnė 20 taškų, atkovojo 6 kamuolius ir surinkęs 24 naudingumo balus padėjo vilniečiams išplėšti pergalę prieš „Benetton”.
„Mače Trevize išvydome tikrąjį R. Seibučio veidą. Jis buvo fenomenalus, – pabrėžė „Lietuvos ryto” treneris Aleksandras Džikičius. – Bet manau, kad jis gali žaisti dar geriau.”
Vilniuje tarsi iš naujo atgimęs krepšininkas pavertė pranašiškais savo palangiškio trenerio Arvydo Dočkaus žodžius, ištartus prieš 9 metus.
„Gali būti, kad kada nors Renaldas žais „Lietuvos ryte” arba kitoje stiprioje komandoje”, – 2003 metais po Palangoje laimėto Lietuvos moksleivių čempionato apie 12-oje klasėje besimokantį vaikiną sakė treneris.
Nors R. Seibučio karjerą ženklino sunki nugaros trauma ir klajonės po užsienio klubus, praėjusią vasarą namo rungtyniauti sugrįžęs krepšininkas greitai rado savo vietą Vilniaus ekipoje.
„Sezono pradžioje jam reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti naujame klube, bet dabar jis surado save, – sakė „Lietuvos ryto” komandos kapitonas Steponas Babrauskas. – Renaldas – labai draugiškas ir paprastas vaikinas.
Be to, labai praverčia jo patirtis. Jis daug metų žaidė užsienyje ir turi ką patarti jaunimui.”
Nėra abejonių, kad R. Seibučio staigių reidų ir taiklių metimų „Lietuvos rytui” dar prireiks.
Ypač antradienį, kai Vilniaus krepšininkai namie pradės Europos taurės varžybų ketvirtfinalio dviejų mačų seriją su „Doneck” klubu.
– Renaldai, kaip reagavote į žinią, kad ketvirtfinalyje žaisite ne su „Chimki”, o su „Doneck”? – „Lietuvos rytas” paprašė R. Seibučio.
– Atvirai pasakysiu: per 6 metus žaidžiant Graikijoje, Ispanijoje ir Turkijoje man pasitaikė ne viena situacija, kai, regis, gauni parankų varžovų, tačiau galiausiai patiri skaudžią krepšinio pamoką.
Esu pasimokęs ir todėl dabar visus varžovus gerbiu.
– Trečią kartą žaisite Europos taurės turnyro ketvirtfinalyje. Ką šįkart jums sako nuojauta?
– Atstovaudamas Bilbao klubui aštuonete žaidžiau dusyk: 2009 metais Turine, kai taurę laimėjo „Lietuvos rytas”, ir 2010 metais Vitorijoje, kai su Bilbao komanda likome treti.
Dabar mane lydi gera nuojauta. Kai tvirtai jautiesi stiprioje komandoje su gerais vaikinais, pernelyg nesuki galvos, kaip bus.
Tiesiog malonu dirbti ir žaisti mėgstamą žaidimą.
Kol kas džiaugiuosi, kad esame aštuonete, bet sezonas nesibaigė – liko dar daug rimtų rungtynių ir tikiuosi tokį pat interviu duoti, kai būsime šį tą pasiekę.
– Iki šiol Europos taurės turnyre iš 12 rungtynių laimėjote 10. Kuris mačas įstrigo labiausiai?
– Paskutinis „Last 16” etape Trevize. Rungtynės su „Benetton” iki šiol buvo svarbiausios šį sezoną ir turėjo dvigubą vertę.
Nuo mačo baigties priklausė, ar liekame turnyre, o reikėjo žaisti išvykoje. Labai džiaugiuosi, kad mums pavyko laimėti Trevize.
Įsiminė ir atrankos varžybos į Eurolygą sezono pradžioje. Grįžau rungtyniauti į Lietuvą po šešerių metų užsienyje ir buvo labai įdomu sužinoti, kas manęs laukia.
Nors tada mums nepavyko laimėti visų trijų mačų, buvo malonu, kad sirgaliai ir komanda mane sutiko šiltai.
– Sezono pradžioje atrodė, kad ekipos lyderio vaidmuo priklauso Tyrese’ui Rice’ui, o treneris A. Džikičius kalbėjo, kad galėtumėte būti drąsesnis atakuodamas. Tapote rezultatyviausiu ekipos žaidėju, vadinasi, iš tiesų esate agresyvesnis puldamas?
– Viskas vyko pamažu. Sezono pradžioje reikėjo prisitaikyti prie komandos.
Buvau pasiilgęs aukšto lygio krepšinio. Prieš šešerius metus Pirėjo „Olympiakos” klube Jonas Kazlauskas manimi pasitikėjo ir viskas buvo gerai, kol nepatyriau traumos.
Bilbao komandoje mano vaidmuo nebuvo toks, kokio tikėjausi. Bet nesižvalgau atgal ir nebeieškau priežasčių – kodėl.
Dabar „Lietuvos ryte” esame 12 lygiaverčių vyrų, kurie gali žaisti gerai.
Atvykau į Vilnių siekdamas kuo labiau padėti komandai, o kokia tai bus pagalba, nežinojau. Man tikrai nebuvo svarbu žinoti, ar žaisiu 20, ar 25 minutes. Tiesiog jaučiau, kad reikės daug dirbti ir užsitarnauti tas minutes. Taip bus ir ateityje.
- A. Džikičius kalbėdamas apie jus sakė, kad per savo karjerą dar nebuvo sutikęs tokio „neįtikėtinai teigiamo žmogaus”. Ar tokias vertybes perėmėte iš savo tėvų?
– Šimtu procentų visa tai gavau iš savo šeimos. Buvau taip auklėjimas ir man ne gėda pasakyti, kad esu labai laimingas turėdamas tokius tėvus ir sesę.
Didžiuojuosi, ką turiu, ir tuo, kaip mane auklėjo.
Gyvendamas ne Lietuvoje pradėjau viską vertinti kiek kitaip.
Įsivaizduokite: būdamas vos 20 metų išvykau į visiškai svetimą, kitokios kultūros šalį, labai stiprią komandą.
Man pasisekė, kad Graikijoje radau J. Kazlauską, Alvydą Pazdrazdį ir Eurelijų Žukauską.
Jie irgi prisidėjo, kad tapčiau tuo, kas esu. Visada stengiuosi galvoti teigiamai. Žinau, kad buvo, yra ir bus blogų dienų ar etapų, bet verkšlenimas nieko nepakeis. Daug lengviau tai išgyventi, kai viską vertini teigiamai.
Ne veltui visada stengiuosi palaikyti komandos draugus. Iš savo patirties žinau, kad atmosfera komandos viduje lemia ir rezultatus.
– Ar per karjerą esate susimušęs su varžovu?
– Nesu robotas, kartais susinervinu ar pasakau kokį blogą žodelį.
Kad esu teigiamas, nereiškia, jog esu santūrus. Aikštėje būnu labai emocingas. Man reikia emocijų ir azarto.
Juk būna sunkių momentų per rungtynes. Bet per vieną kitą gerą ataką žiūrovai pakyla, pasiunčia impulsą, užplūsta adrenalinas ir tarsi užauga sparnai.
Žinoma, džiaugiuosi, kad iki šiol nepasitaikė didelių incidentų ar muštynių, bet šiaip būna visko.
– Europos taurės turnyro „Last 16” etape pirmavote pagal tritaškių taiklumą. Ar darote ką nors išskirtinio, kad pagerintumėte taiklumą?
– Vasarą stengiuosi padirbėti individualiai, bet pataikymą labiau lemia kiti dalykai. Tie 10–15 procentų taiklumo prisideda dėl tinkamos psichologijos.
Jausdamas komandos draugų ar trenerio pasitikėjimą aikštėje žaidžiu daug tvirčiau.
Būtų nelengva, jei žaisčiau po kokias 12 minučių per rungtynes ir tas laikas dar būtų suskaidytas į kelias atkarpas. Būtų daug sudėtingiau.
– Nuo pat jaunystės, kai su Palangos komanda tapote moksleivių čempionais, aikštėje išsiskiriate staigumu. Ar šią savybę turite iš prigimties?
– Iš dalies taip. Staigus pirmasis žingsnis yra įgimtas, bet papildomai dirbu kiekvieną vasarą, kad tapčiau dar greitesnis.
Treneris A. Dočkus – tikra Dievo dovana man ir kitiems palangiškiams. Kiekvieną vasarą jis padeda žengti pasirinkta kryptimi, o dirbti man patinka.
Treniruotis prie jūros su mielais žmonėmis – ko dar galiu norėti?
Nesu raumenų kalnas ir turbūt niekada toks netapsiu. Dievas davė daugiau staigumo, bet kitas savybes – jėgą, šoklumą, taiklumą – kasmet tobulinu.
– Šį sezoną turite išskirtinį aistruolį, kuris pasirodo aikštėje persirengęs įvairiausiais kostiumais su tuo pačiu plakatu „Seibuti, pavaryk!”. Kaip prasidėjo ši istorija?
– Praėjusią vasarą mane, Lietuvos rinktinės kandidatą, Simas Stankus pakvietė į vieną „Radiocentro” laidų. Rudenį vėl pakvietė, kai su „Lietuvos rytu” rengėmės atrankos kovoms į Eurolygą.
O paskui per vieną mačą jis tiesiog sušuko iš tribūnų: „Seibuti, pavaryk.” Aš nemačiau, kas suriko, bet iškėliau nykštį rodydamas, kad išgirdau.
Vėliau man paskambinęs Simas paklausė: „Ar girdėjai?”
Supratau, kad tai buvo jis.
Manęs pasiteiravo, ar būtų galima panašias akcijas rengti dažniau. Atsakiau, kad jei jums tinka, man tuo labiau netrukdo.
Nuo to laiko buvo Supermenas, Betmenas, krepšinio teisėjas, vienu metu ir tribūnose kilo daug plakatų. Kam būtų nemalonus toks palaikymas?
– Kuri palaikymo akcija patiko labiausiai?
– Iki šiol – krepšinio arbitras. Bet pripažįstu, kad visos akcijos man svarbios.
Esu dėkingas visiems komandos sirgaliams ir Simui, kad randa laiko ir noro iškelti tą plakatą. Vadinasi, kas nors mato, kad žaisdamas krepšinį atiduodu širdį, ir tai vertina.
– Kaip dar būtų galima jus nustebinti?
– Man pakanka ir vieno plakato iškėlimo. O ką toliau jie iškrės, nežinau. Gal, kaip juokavo Simas, vieną dieną arenoje skraidys lėktuvai.
– Prie akcijos per LKL Žvaigždžių dieną prisidėjo ir Jonas Valančiūnas, persirengęs ilgabarzdžiu burtininku ir įnešęs į aikštę plakatą. Ar Jonas mėgsta pokštus ne tik per Žvaigždžių dieną?
– Oi, jis yra tikras pokštininkas. Žinau tai gerai, nes per komandos išvykas gyvename viename kambaryje.
Tai pirmasis sezonas kartu su Jonu, ir apie jį galiu pasakyti labai daug gerų žodžių.
Jis ne tik išskirtinis krepšinio talentas, bet ir charizmatiškas žmogus už aikštės ribų.
Jonas patinka visiems, nes sugeba būti paprastas žmogus ir labai emocingas žaidėjas aikštėje.
Tikiuosi, kad kildamas karjeros laiptais jis nepamirš, iš kur yra atėjęs. O aš jį visada palaikysiu ir linkėsiu sėkmės.
– Ar šiemet komandos lyderis už aikštės ribų vėl yra S. Babrauskas?
– Komandos kapitonas yra mūsų lyderis ne tik už aikštės ribų, bet ir aikštėje. Jis daug padaro, kad atmosfera komandoje būtų gera.
Man pasisekė, kad „Lietuvos ryte” nuo pat pradžių radau gerų pažįstamų. Iš jaunimo rinktinių laikų pažinojau Stepą ir Artūrą Jomantą. Praėjusį sezoną Turkijoje žaidžiau su Predragu Samardžiskiu.
Pažinojau ir Aleksandrą Rašičių. Patekau į gerą kolektyvą, o man tai yra svarbu.
– Kauno „Žalgirio” komandoje šį sezoną yra tradicija – per rungtynes šimtąjį tašką pelnęs žaidėjas komandos draugus vaišina pica. Ar „Lietuvos ryte” turite panašių papročių?
– Sezono pradžioje pasitaikė rungtynių, kai pramesdavome daug baudų.
Sugalvojome, kad dvi baudas prametęs žaidėjas kviečia komandą vakarienės į itališko maisto restoraną.
Važiavome gal penkis kartus ir už vakarienę mokėjo baudas prametęs krepšininkas.
Todėl pamačius, kad kuris nors prametė antrą baudą paeiliui, nejučiomis atsirasdavo šypsena, kai kas smagiai trindavo rankas, nes dar vienas patekdavo į juodąjį sąrašą ir mes žinodavome, kad važiuosime į „Vapiano”.
Artėjant svarbiausioms sezono varžyboms tokių atrakcijų neberengiame. Be to, ir baudas geriau pataikome.
– Per savo karjerą žaidėte Vilniaus „Sakaluose”, Pirėjo „Olympiakos”, Atėnų „Maroussi”, Bilbao „Basket”, Edirnės „Olin”, taip pat esate atstovavęs ir „Dallas Mavericks” NBA vasaros lygos stovyklose. Kuria iš šių ekipų domitės labiausiai?
– Internete įprastai pirmiausia pasižiūriu, kaip sekasi Pirėjo, Bilbao ir Edirnės komandoms.
Skaitydamas apie NBA užmetu akį, kaip sužaidė „Mavericks”. Nežiūriu rungtynių tiesiogiai, bet naujienas perskaitau.
– Šie metai – olimpiniai. Kurios olimpinės žaidynės jums yra įstrigusios giliausiai?
– 2000 metų Sidnėjaus. Ne tik dėl Lietuvos krepšininkų iškovotos bronzos, bet ir dėl Virgilijaus Aleknos ir Dainos Gudzinevičiūtės žygdarbių.
Nesu tas, kuris domisi tik krepšiniu. Man patinka futbolas, tenisas, lengvoji atletika, ypač sprintas ir disko metimas.
– Ar tikitės ir pats dalyvauti Londono olimpiadoje?
– Meluočiau, jei sakyčiau, kad nenoriu.
– Net jei vėl susidursite su sportine konkurencija rinktinėje, nes jūsų pozicijoje yra ir Rimantas Kaukėnas, Martynas Pocius, Martynas Gecevičius, Tomas Delininkaitis?
– O kada konkurencijos nebuvo? Manau, kad sveika konkurencija visada gerai. Tai parodo aukštą šalies krepšinio lygį.
Ko nors bijoti neketinu. Tiesiog tiksiu treneriui arba ne.
Kol kas negalvoju apie tai, nes olimpinės atrankos varžybos dar toli.
Dabar turime savų svarbių reikalų. Pirmiausia – rungtynės su „Doneck”.