Donecko krepšinyje – ir mafija, ir politika

Pretendentų laimėti vyrų krepšinio Europos taurę skaičius sumažėjo iki aštuonių. Artimiausias komandų tikslas – balandžio 14–15 d. Chimkuose vyksiantis finalo ketvertas.

Siaurame Rusijos sostinės priemiesčio link vedančiame kelyje „Lietuvos ryto” krepšininkų tykos „tigrai” – taip dėl rudos ir juodos spalvų aprangos vadinama vilniečių ketvirtfinalio varžovė Ukrainos vicečempionė „Doneck” komanda.

Paklaustas, kas yra didžiausias Donecko sporto pasididžiavimas, bet kuris šio miesto gyventojas nedvejos nė akimirkos.

Daugkartinis Ukrainos čempionas, UEFA taurės laimėtojas „Šachtar” klubas ir legendinis šuolininkas su kartimi Serhijus Bubka – tučtuojau bus pateiktas tvirtas ir nė krislo abejonės nepaliekantis atsakymas.

Krepšinis? Dėl šio žaidimo dažnas doneckietis tik pakraipys galvą. Apie „Doneck” komandą jis, be abejo, bus girdėjęs, tačiau krepšinio tradicijos penktame pagal dydį Ukrainos mieste dar tik pradedamos kurti.

Ilgus metus krepšinis nebuvo tarp svarbiausių Donbaso miesto, taip pat ir tarp visos Rytų Ukrainos sporto prioritetų. Garsiau kalbėti apie Donecko krepšininkus pradėta tik devintojo dešimtmečio viduryje, kai į SSRS pirmenybes lyg meteoras įsiveržė „Šachtar” klubas. Ilgai neužtrukę antrojoje pakopoje, „šachtininkai” 1986 metais iškovojo kelialapį į aukščiausiąją lygą ir joje jau debiuto sezoną užėmė penktąją vietą.

Paskutinį XX amžiaus dešimtmetį prasibrauti tarp Ukrainos krepšinio lyderių „šachtininkams” padėjo abejotinos kilmės pinigai.

Kilti „Šachtar” pradėjo kaip tik tuo metu, kai klubą įsigijo ir jo prezidentu tapo su Donbaso nusikaltėlių grupuotėmis sietas prieštaringos reputacijos verslininkas Aleksandras Švedčenka, pravarde Švedas.

Sovietmečiu A.Švedčenka buvo nedidelio Selidovės angliakasių miesto tarybos pirmininkas, bet prasidėjus ūkio pertvarkai pagavo permainų gūsį ir Ukrainai paskelbus nepriklausomybę tapo vienu turtingiausių šalies žmonių.

Praturtėjęs Švedas įgijo ir įtakingų užtarėjų valdžios sluoksniuose, ir gerų draugų tarp nusikalstamo pasaulio autoritetų, ir mirtinų priešų. Priešų ypač pagausėjo, kai prakutęs verslininkas 1996 metų pradžioje tapo Turkmėnistano dujas tiekusios Rusijos bendrovės „Itera Energy” tarpininku Ukrainoje („Itera Energy” tuo metu buvo didžiausia dujų tiekėja Ukrainai).

Iš dujų susikrauti dar daugiau milijonų A.Švedčenka nespėjo.

1996 metų kovo mėnesį Švedą prie „Itera Energy” atstovybės Donecke durų suvarpė samdytų žudikų kulkos.

A.Švedčenka buvo laidojamas kaip garbingiausias Donbaso pilietis. Atsisveikinti su Donecko „Družba” sporto rūmuose pašarvotu velioniu atėjo kone visi svarbiausi Rytų Ukrainos politikai, verslininkai, pramogų ir sporto žvaigždės, o karstą nešė „Šachtar” klubo krepšininkai.

Globėjo netekęs „Šachtar” klubas 1996 metais dar laimėjo Ukrainos čempionato sidabro medalius, bet tai buvo paskutiniai jo apdovanojimai.

„Komandą neigiamai paveikė A.Švedčenkos žūtis. Jei jis būtų buvęs gyvas, krepšinis Donecke būtų kasmet vis stiprėjęs, – praėjus daugiau nei dešimtmečiui pasakojo tuomet šios ekipos aprangą vilkėjęs Oleksandras Okunskis. – Jis turėjo milžiniškų planų ir tikėjosi sukurti ne vien Ukrainoje, bet ir Europoje aukščiausių tikslų siekiančią komandą. Tokią kaip futbolo „Šachtar”.

Po Švedo nužudymo krepšinio klubu pradėjo rūpintis buvę jo verslo bendražygiai. Nors jie prisiekinėjo, kad „Šachtar” toliau sėkmingai gyvuos, naujų savininkų entuziazmas sulig kiekvienais metais blėso. Pinigų kasmet klubui buvo skiriama vis mažiau, geriausi krepšininkai išsivažinėjo į kitus miestus.

Donecko komanda pasimetė tarp Ukrainos lygos vidutiniokių, o 2002 metais klubas buvo panaikintas.

Žlugus „Šachtar” didysis krepšinis iš Donecko pasitraukė. Beveik milijoninis miestas kelis sezonus neturėjo komandos ne tik superlygoje, bet ir antrojoje ar trečiojoje Ukrainos lygose.

Gaivinti Donecko krepšinį ėmėsi vaikų treneris Valerijus Plechanovas.

Buvęs kelių Donecko srities komandų žaidėjas 2006 metais į vieną ekipą subūrė geriausius jaunus miesto krepšininkus, keletą veteranų ir pradėjo naują žygį į Ukrainos krepšinio viršūnę.

V.Plechanovas ne tik tapo savo įkurto „Doneck” klubo prezidentu, bet ir buvo komandos treneris bei žaidėjas.

„Doneck” į viršų kilo kaip ant mielių. 2007 metais Donecko ekipa, nepatyrusi nė vieno pralaimėjimo, užėmė pirmąją vietą trečiojoje lygoje, po metų buvo stipriausia antrojoje.

Žaidžiant žemesnėse pakopose Donecko klubui nereikėjo nei didelio biudžeto, nei labai pajėgių krepšininkų. Tačiau superlygoje be maišo pinigų nebuvo ką veikti ir komandai dar žaidžiant antrojoje lygoje V.Plechanovas užsiėmė turtingų rėmėjų paieška. Pastangos nenuėjo veltui – padėti gimtojo miesto klubui sutiko kitas buvęs krepšininkas, vienas „Rodovid” banko steigėjų ir savininkų Serhijus Diadečka.

„Su V.Plechanovu atstovavome skirtingoms komandoms, bet susitikdavome aikštėje, todėl jam pasiūlius prisidėti prie Donecko krepšinio atgimimo ilgai nesvarsčiau”, – pasakojo pagrindiniu „Doneck” rėmėju tapęs S.Diadečka.

„Mes nustebinsime jus garsiais pirkiniais”, – 2008 metų pavasarį Donecko klubui vos užsitikrinus kelialapį į superlygą žadėjo V.Plechanovas.

„Doneck” įkūrėjas pažadą ištesėjo ir ruošdamasis debiutuoti tarp stipriausiųjų jo klubas kirto iš peties – į Ukrainos šachtininkų miestą pakvietė visą būrį stipriose Europos lygose pasižymėjusių žaidėjų: Andresą Rodriguezą, Chrisą Owensą, Demetrių Alexanderį, P.J.Tuckerį.

Komandą sustiprino ir du lietuviai Žydrūnas Urbonas bei Martynas Andriukaitis, o trenerio pareigos buvo patikėtos latviui Igoriui Migliniekui.

Investicijos atsipirko, ir superlygos naujokė „Doneck” ekipa iš karto laimėjo sidabro medalius. Tačiau vadintis neginčytinai antra pagal pajėgumą šalies komanda „Doneck” negalėjo – tą sezoną Ukrainos krepšinis buvo skilęs į dvi dalis ir nemažai stipriausių klubų žaidė nuo superlygos atsiskyrusiame Ukrainos krepšinio lygos (UBL) turnyre.

Po metų nesutarimus pavyko išspręsti ir UBL klubai sugrįžo į superlygos glėbį. Turnyras dėl to labai sustiprėjo, bet „Doneck” apetitas nė kiek nesumažėjo, ir buvusį Lietuvos rinktinės trenerį Ramūną Butautą pakvietę klubo vadovai kėlė vienintelį tikslą – tapti čempionais.

Vis dėlto įvykiai 2009–2010 metų sezoną susiklostė visai ne taip, kaip tikėjosi Donecko krepšinio aistruoliai.

Sezono pradžia buvo lyg pasaka, bet 2010 metų sausio viduryje buvo užtvenkta „Doneck” iždą pildžiusi pinigų upė.

Staiga pablogėjus sveikatai S.Diadečka buvo paguldytas į ligoninę ir iš ten pranešė, kad atsistatydina iš klubo prezidento pareigų ir visiškai nutraukia paramą „Doneck” ekipai.

„Vienas pagrindinių gydytojų nuosprendžių yra reikalavimas atsisakyti bet kokios stiprų emocinį poveikį turinčios veiklos. Deja, emocingiausia veikla mano gyvenime – jaudintis dėl mylimo „Doneck” krepšinio klubo pergalių ir pralaimėjimų”, – atvirame laiške rašė S.Diadečka.

„Doneck” dar sužaidė porą superlygos rungtynių, bet greitai pritrūko lėšų net kasdienėms išlaidoms ir sezono įkarštyje pasitraukė iš šalies čempionato.

Nors S.Diadečka sveikatos bėdas aiškino krepšinio varžybų keltu jauduliu, iš tikrųjų verslininkas tuo metu turėjo kur kas rimtesnių rūpesčių.

Prasidėjus finansų krizei neįveikiami sunkumai parklupdė „Rodovid” banką, iš kurio nežinia kur išgaravo dešimtys milijardų grivinų. 2009 metų liepą bankas buvo nacionalizuotas, o įtarimai dėl pinigų iššvaistymo pakibo virš S.Diadečkos ir kitų buvusių vadovų.

Jei taip būtų nutikę kur nors Vakaruose, rimtų pasekmių pagrindiniai istorijos veikėjai tikriausiai nebūtų išvengę. Tačiau Ukrainoje iš balos sausiems išbristi pavyko tiek S.Diadečkai, tiek kitiems „Rodovid” savininkams, tarp kurių buvo ir dabartinis Ukrainos nacionalinio olimpinio komiteto vadovas S.Bubka.

„Banko steigėjai ir faktiniai vadovai – Denisas Gorbunenka, S.Diadečka ir S.Bubka. Dabar šie žmonės ne tik neminimi baudžiamojoje byloje, bet netgi nėra apklausiami”, – apie „Rodovid” žlugimo istoriją prieš kelis mėnesius rašė Ukrainos žurnalistas Jurijus Butusovas.

Jo teigimu, dėl „Rodovid” veiklos Ukrainos valstybė patyrė apie 35 milijardus grivinų (11 mlrd. litų) nuostolių.

Antroji Donecko atskirtis nuo didžiojo krepšinio buvo trumpa. Traukiantis klubui iš šalies čempionato V.Plechanovas iškart susitarė su superlygos vadovais, jog atsiradus naujiems rėmėjams „Doneck” galės nekliudomas grįžti į stipriausių Ukrainos komandų turnyrą.

Ilgai ieškoti finansinio gelbėjimo rato nereikėjo – V.Plechanovas jau 2010 metų pavasarį užsitikrino Regionų partijos ir miesto valdžios paramą ir patikino, kad Donecko klubas bus tinkamai pasiruošęs 2010–2011 metų sezonui.

Iš pradžių V.Plechanovo planai buvo kuklūs. Pagrindinis šio amžiaus Donecko krepšinio variklis žadėjo, kad komanda bus sudaryta daugiausia iš jaunų ukrainiečių krepšininkų ir rimtų tikslų sau nekels.

Tačiau netrukus varžovų laukė staigmena – prie klubo vėl prisidėjo S.Diadečka ir dar prieš čempionato startą „Doneck” vėl subūrė į Ukrainos auksą nusitaikiusią komandą.

Sugrįžęs S.Diadečka jokių oficialių pareigų klube nesiėmė.

„Doneck” prezidentu tapo Luhansko „Zoria” futbolo klubo prezidentas, su Donecko „Šachtar” futbolo klubo savininku Rinatu Achmetovu glaudžiai siejamas Ukrainos parlamento narys Jevhenijus Gelleris.

Valdančiajai Regionų partijai priklausantis J.Gelleris – ne vienintelis Donecko krepšinio klubą globojantis politikas. „Doneck” vadovų ir rėmėjų sąraše mirga daugelio iš Donbaso kilusių J.Gellerio partijos kolegų pavardės.

Rasti turtingų rėmėjų buvo tik pusė darbo. V.Plechanovui ir kitiems „Doneck” vadovams dar reikėjo įtikinti krepšininkus ir trenerius, kad ką tik rimtą sukrėtimą patyrusiu klubu galima pasitikėti.

„Doneck” lengvai išsprendė antrąją užduotį. Vienas pirmųjų 2010 metų vasarą doneckiečiams „taip” ištarė treneris Saša Obradovičius. Tai smarkiai nustebino Ukrainos krepšinio visuomenę, nes S.Obradovičius neseniai dirbo Ukrainoje, bet iš jos išvyko į finansinę duobę patekus kitai jo treniruotai komandai „Kyiv”.

„Doneck” pavyko sulipdyti solidžią komandą, kuri 2011 m. laimėjo superlygos reguliarųjį sezoną ir tik finalo serijoje nusileido Kijevo „Budivelnyk” ekipai.

Šiemet „Doneck” vėl kovoja dėl reguliariojo sezono nugalėtojo vardo, bet galimybių pakilti į pirmąją vietą turi nedaug.

Superlygoje tvirtai pirmauja „Budivelnyk”, bet „tigrai” tikisi sostinės komandą nugalėti atkrintamųjų varžybų finale.

O prieš tai „Doneck” bandys pasiekti kitą tikslą – įveikti „Lietuvos rytą” ir finalo ketverte kovoti dėl Europos taurės.

-----