Dvi naujokės - Bilbao „Gescrap” ir Kazanės „Uniks” komandos - jau pirmuoju bandymu supurtė Europos krepšinį ir atsidūrė ten, kur kai kurie Eurolygos senbuviai (pirštais nebadysim) negali prasibrauti metų metus.
„Gescrap” ir „Uniks” - tai ne tik nauji pavadinimai. Jų žaidimas sustabarėjusioje Eurolygoje tarsi gaivaus vėjo gūsis. Abi komandos turi savitą braižą, kurio nesupainiosi su jokiu kitu, o treneriai turi įdomių minčių ir žino, kaip jas įgyvendinti.
Tiesa, nei Fotis Katsikaris, nei Jevgenijus Pašutinas revoliucinių naujovių nepateikė. Labai panašų žaidimo modelį jau anksčiau savo komandose buvo pritaikę kiti treneriai (pavyzdžiui, žiūrėdamas Bilbao žaidimą matau Panagiočio Giannakio laikų Graikijos rinktinę - Europos čempionę ir pasaulio vicečempionę, o Kazanė neretai atrodo lyg Sienos „Montepaschi” kopija), tačiau nė trupučio nemenkina Katsikario ar Pašutino nuopelnų - žiūrėti kaip žaidžia „Gescrap” ir „Uniks” visada įdomu, todėl norisi šioms komandoms palinkėti ketvirtfinalyje dar kartą parodyti visas geriausias savo savybes.
Bet net tai padariusios „Gescrap” ir „Uniks” turi nedaug galimybių nukeliauti į Stambulą. Greičiausiai ketvirtfinalyje viską nulems didesnis Maskvos CSKA ir „Barcelona” lyderių individualus meistriškumas. Gaila, nes finalo ketverto šios dvi komandos tikrai nepapuoš.
Xavi Pascualio man net gaila. Prieš porą metų jo „Barcelona“ žaidė įdomiausią krepšinį Europoje, tačiau dabar šiam treneriui paprasčiausiai trūksta žaidėjų, kurie gelėtų įgyvendinti jo sumanymus. X.Pascualis bando žaisti taip, kaip žaidė čempionišką sezoną, ir kartais tai netgi pavyksta. Bet vos tik aikštėje pasirodo Chuckas Eidsonas, Joe Inglesas ar C.J.Wallace‘as, darnų komandinį krepšinį tenka pamiršti - amerikietiškai krepšinio filosofijai atstovaujantys žaidėjai X.Pascualio modeliui visiškai netinka.
„Barcelona” nuėjo CSKA pramintu keliu. Maskvos klubas apskritai jau ne vienerius metus yra geriausias pavyzdys, kas išeina, kai yra daug pinigų, bet visiškai nėra smegenų. Šį sezoną į Maskvą pakviesti krepšininkai vienas prie kito tiesiog nelimpa, todėl nenuostabu, kad kiekvienas žaidžia sau, o teigiamą rezultatą nulemia vienas Nenadas Krstičius (nemačiau nė vienerių rungtynių, kuriose būtų buvę kitaip).
Žiūrėti Sienos „Montepaschi”, Atėnų „Panathinaikos” ir Tel Avivo „Maccabi” žaidimą yra kartu ir nuobodu, ir įdomu. Nuobodu, nes visų trijų komandų žaidimo stilius nesikeičia jau daug metų, o treneriai pasikliauja savo sukurtu (arba paveldėtu - Simone Pianigiani iš Carlo Recalcati, Davidas Blattas iš Pini Gershono) žaidimo modeliu ir nebando nieko keisti. Dar prieš rungtynes aišku - net jei pradės griūti dangus, „Montepaschi”, „Panathinaikos” ir „Maccabi” žais taip pat, kaip žaidė pernai, užpernai, užužpernai ir t.t.
Kita vertus, tai yra įdomu, nes kiekvienos iš šių komandų braižas yra vienintelis ir nepakartojamas. Ir dažniausiai būna labai veiksmingas. Be to, prieš kiekvienas rungtynes yra intriga - ar varžovai sugebės sugriauti šių komandų žaidimo sistemą. Kadangi ji kurta ne vienerius metus, sugriauti nėra lengva. Ir visai nesvarbu, kad S.Pianigiani, D.Blattas ir Željko Obradovičius atsarginio komandinio plano neturi - jiems paprastai užtenka pagrindinio. O jei neužtenka, yra atsarginis individualus planas, kurio vardas varžovams neretai būna visiškai netikėtas. Tarkim, du ar tris kartus per sezoną iššaunantys Kostas Kaimakoglou (Atėnuose) arba Tomasas Ressas (Sienoje).
Nepaminėta liko dar viena komanda - Pirėjo „Olympiakos”. Ji man truputį panaši į CSKA. Ką nori žaisti, nesupranta nei krepšininkai, nei treneris, bet išeitį iš kebliausios padėties beveik visada galima rasti atidavus kamuolį Vassiliui Spanouliui.