Tai nebuvo tos LKL milžinų rungtynės, kurios vadintųsi “mirk arba gyvenk”. Ir taip tik stebuklas galėjo sutrukdyti “Žalgiriui” laimėti LKL čempionato reguliarųjį sezoną, kol vakar kauniečiai galutinai užvertė šį puslapį, įveikdami “Lietuvos rytą” 86:81.
Tačiau garsas apie lietuviškąjį krepšinio “El Classico” jau pasklidęs po visą Europą. Aišku, kad ir sirgaliams, ir krepšininkams su treneriais tai nėra tiesiog eilinės rungtynės – kada jos bevyktų ir kokia būtų pergalės kaina.
“Ar yra jaudulio?, - perklausė Artūras Jomantas. – Ypatingo – ne, bet aišku, kad jaučiamės kitaip nei prieš rungtynes su kokia nors Palanga”.
Posakį apie “mėšlo krūvą” į gyvenimą paleidusio Donato Zavacko “Lietuvos ryte” jau nebėra, ir būtent A. Jomantas iš vilniečių dabar turi nekenčiamiausio Kauno publikos žaidėjo titulą.
Jis daugybę kartų žaidė Halėje, bet irgi nežinojo, kas laukia “Žalgirio” arenoje. Ją iki vakar buvo išmėginę tik Jonas Valančiūnas ir Predragas Samardžiski – su Lietuvos ir Makedonijos rinktinėmis Europos čempionate. Tą pernai galėjo padaryti ir Aleksandaras Rašičius, bet “Lietuvos ryto” serbui žemyno pirmenybės baigėsi trauma antrajame etape “Siemens” arenoje.
Dienraštis “Lietuvos rytas” iš arti pažvelgė, kaip ketvirtadienį į savo pagrindinių varžovų tvirtovę važiavo, kaip ten jautėsi ir kaip ją paliko Vilniaus ekipa.
15 val. 45 min. Prie “Lietuvos ryto” arenos Ozo gatvėje pradeda rikiuotis vyšniniai “Škoda Superb” su Vilniaus krepšinio klubo logotipais ir žaidėjų pavardėmis.
Šviečia saulė, nurimęs vėjas. Pavasariška popietė. Krepšininkai neskuba lipti į autobusą. Tačiau visi žino, kad tyla - prieš audrą.
16 val. 15 min. Iki “Žalgirio” arenos – 106 km. “Lietuvos ryto” komandos “Mercedes” pajuda į Kauną.
16 val. 33 min. Vos pravažiavus Gariūnus - sustojimas ties pakelės kebabine. Ne, komanda neišalko – į autobusą įsėda Vilmantas Dilys. “Lietuvos ryto” puolėjas apsižiūrėjo palikęs marškinėlius, lėkė į namus ir greitkelio pradžioje vėl prisijungė prie komandos.
17 val. 10 min. Dauguma autobuso užuolaidų – užtrauktos. Specialiai įrengtame salone kiekvienas turi po dvi vietas, erdvės kojoms – į valias. Kas per ausines klausosi muzikos, kas žaidžia kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu, tačiau dauguma krepšininkų ir trenerių miega. Kaip bet kurioje kitoje kelionėje.
17 val. 15 min. Aleksandro Džikičiaus padėjėjas Arvydas Gronskis palinkęs prie kompiuterio. Jis “karpo” ir dėlioja vaizdus, kaip žaidžia “Nižnij Novgorod”. Su šia Rusijos ekipa vilniečiai per Velykas kovos VTB Jungtinės lygos aštuntfinalyje.
“Siautimas, - įvertina A. Gronskis. – Būtent tokiu neprognozuojamu krepšiniu jie dukart nugalėjo “Žalgirį”.
17 val. 20 min. “Lietuvos ryto” vyrus daug metų vežiojantis Tadeušas balsu pasvarsto, kur reikės pastatyti autobusą prie naujosios arenos. Jis turi karčios patirties: prie Halės ne kartą buvo pradurta autobuso padangos.
“Su yla, - pasakoja Tadeušas. – Net nepastebi, nes oras eina pamažu. Būdavo, vos iki Vilniaus “pritraukdavau”, beveik ant ratlankio.
Bet “Lietuvos ryto” autobusas yra nukentėjęs ir kitur. Iki šiol ant kairiojo šono matyti įlenkimas, kai sprogo Šiauliuose sirgaliaus mesta petarda. Avigalvių pasitaiko visur: Šiauliuose, Kaune, Vilniuje…
17 val. 23 min. Užrašas “Kaunas”. Kaip tik darbo pabaiga ir mieste – nors ir ne vilnietiškos – bet spūstys. “Gal teipuojamės autobuse”, - lyg rimtai, lyg juokais mesteli A. Džikičius.
17 val. 48 min. “Lietuvos ryto” komanda žengia į “Žalgirio” areną Nemuno saloje. Ir staiga – neregėtas dalykas: kauniečių būrelis prašo autografo iš Vilniaus komandos žaidėjo. J. Valančiūno populiarumas, atrodo, griauna sieną tarp sostinės ir Kauno.
Po keliolikos minučių “Lietuvos ryto” “centras” pakeliui į aikštę nusifotografuoja su jauna “Žalgirio” gerbėja.
18 val. 5 min. Prasideda apšilimas. Įtampos – nė ženklo. V. Dilys kalbasi su Žygimantu Janavčiumi, Mindaugas Katelynas – su Tomu Delininkaičiu ir Tadu Klimavičiumi. Saulius Štombergas apsikabina su Dariumi Maskoliūnu, o netrukus abu 1999-ųjų Eurolygos čempionai, dabar dirbantys konkuruojančiuose trenerių štabuose, labinasi su Aleksandru Kosausku – krepšininkų fizinio rengimo guru.
18 val. 30 min. Komandos grįžta į rūbines. A. Džikičius savo vyrams dar sykį kartoja, kokiais deriniais pradėti mačą, kaip gintis. Visi sudeda rankas, Stepas Babrauskas rikteli “Lietuvos”, komanda jam choru atsako “Rytas”. Į kovą.
19 val. 6 min. Salėje gesta šviesos. Pranešėjas skelbia: “Žalgirio” arenoje – svečiai iš Vilniaus!” Ir 15 tūkst. Kauno sirgalių ima kurti pragarą varžovams: per švilpimą negirdėti nė vieno pristatomo svečių krepšininko pavardės.
Po to visi kyla iš vietų ir piktą gausmą keičia ovacijos: pristatomas “Žalgiris”.
Įspūdinga: Lietuvos himną kartu su Kauno rajono “Božolė” choru gieda visa salė. Po žodžių “vienybė težydi” pranešėjas paragina palaikyti “Božolė” chorą savaitgalį televizijos šou finalo dvikovoje “irgi su Vilniumi”.
19 val. 10 min. Rungtynės prasideda, publika - jau kibirkščiuoja. Kažkur arenos palubėje susodinti kelios dešimtys “Lietuvos ryto” fanų atrodo kaip nebyliame kine: mojuoja vėliavomis, šokčioja, žiopčioja, bet aplink aidi tik “Visi Kauno “Žalgirio” fanai!” ir “Žalia balta!”
Fanai iš “Žaliosios mirties” sektoriaus dainuoja “Šūdą raudoną, įveiksim šūdą raudoną!”, bet mačą režisuoti ima “Lietuvos rytas” ir tai užlieja šalto vandens ant pergalei nusiteikusių kauniečių emocijų. 18-ąją min. šeimininkai atsilieka net 12:30.
19 val. 55 min. Didžioji pertrauka. Net koridoriuje girdėti, kaip Aleksandras Trifunovičius drabužinėje šaukia ant savo krepšininkų. Kitoje rūbinėje A. Džikičius ramesnis, bet, nepaisant 8 taškų persvaros, tarkuoja už klaidas ir liepia jų nekartoti.
20 val. 10 min. Antroje mačo pusėje “Žalgiriui” pagaliau atsiriša svečių krepšys, o sirgaliams – gerklės. Tribūnose tiesiog sprogsta garso banga, kai 29-ąją min. kauniečiai persveria rezultatą – 62:60.
Paskutiniame kėlinyje išties atrodo, kad tie tūkstančiai žmonių dėl “Žalgirio” pasiruošę paaukoti gyvybę. Na, gal gyvybės ne, bet balsą – tai tikrai. Kauno oro uoste lėktuvai tikriausiai kyla tyliau.
Kulminacija, kaip ir priklauso gero lygio šou - paskutinėmis minutėmis. Žalgiriečiai sužaidžia tiksliau, aidi finalo sirena ir – Kaunas laimingas.
Pranešėjas skelbia: “Mieli sirgaliai, tradicijos yra tradicijos. Kaip ir kadaise Kauno halėje, “Žalgirio” arenoje “Lietuvos rytui” atėjo vakaras!”
21 val. Ką tik buvę varžovais abiejų komandų krepšininkai akštės viduryje glėbesčiuojasi ir atsisveikina iki kito karto. Visi supranta: “Žalgiris” ir “Lietuvos rytas” šį sezoną dar žais.
21 val. 3 min. “Lietuvos ryto” komanda grįžta į rūbinę. Žaidėjai pikti, kad tiek daug pirmavę paleido pergalę. Jie lenda po dušu, apsirengia ir eina į autobusą. Komandos laukia kartoka kelionė į Vilnių.
21 val. 14 min. Arena beveik tuščia. Baltomis pergalės juostomis nusėtoje aikštėje stovi Vladimiras Romanovas. “Žalgirio” bosas laiko mikrofoną ir duoda interviu laidaos “Krepšinio pasaulyje” rengėjui Vidui Mačiuliui. Vienas paskutinių salę paliekančių sirgalių sušunka: “Ačiū, Romka!”.