„Robertai”, – sulietuvinę amerikietišką pavardę šaukia „Lietuvos ryto” žaidėjai L.Robertsui.
Amerikietis milžinas išvaizda panašus į lietuvį tiek pat, kiek Jonas Valančiūnas į japoną.
Bet krepšinio kalba L.Robertsas labiau primena mūsų šalies krepšininkus.
Aikštėje jis pernelyg paiso komandos interesų, pamiršdamas NBA žaidėjams taip būdingą egoizmą. O už aikštės ribų ramumu L.Robertsas net pralenkia lietuvius.
„Dauguma lietuvių – pagarbūs, ramūs žmonės. Tuo aš panašus į juos”, – sakė po traumos į aikštę grįžtantis L.Robertsas.
Amerikietis alkanas pergalių
Dėl kelio traumos L.Robertsas praleido penkerias pastarąsias „Lietuvos ryto” rungtynes.
Jis buvo pasirengęs žaisti VTB jungtinės lygos mače su „Nižnij Novgorod”, bet treneriai patausojo amerikietį, galbūt kartu palikdami daugiau mįslių vilniečių žaidimą analizuojantiems varžovams.
Pirmiausia – „Valencia” komandai, su kuria „Lietuvos rytas” šeštadienį žais turnyro pusfinalyje.
„Labai jo trūko, – apie L.Robertso įtaką kalbėjo jo komandos draugas Renaldas Seibutis. – Juk tai universalus žaidėjas, galintis rungtyniauti ir sunkiojo puolėjo, ir „centro” pozicijose. Jis – unikalus atletas.”
Chimkuose vilniečiams pravers ne tik 29 metų 206 cm ūgio amerikiečio raumenys ir šuolis, bet ir patirtis, įgyta NBA klube „Memphis Grizzlies” bei Eurolygoje.
Prieš dvejus metus su Belgrado „Partizan” L.Robertsas sensacingai nukeliavo iki Eurolygos finalo ketverto.
„Tai buvo neįkainojama patirtis. Tada Belgrade turėjome gerą žaidėjų grupę, žaidėme iš širdies ir mums trūko tiek nedaug, – prisiminė L.Robertsas, su „Partizan” Eurolygos finalo ketverte abejas rungtynes pralaimėjęs po pratęsimų. – Visą sezoną kovojame, kad iškoptume į tokį turnyrą, o galiausiai ten patekus viską lemia vienerios rungtynės.
Ir Europos taurės varžybose situacija tokia pati – laimi arba lieki be nieko. Esame alkani pergalių ir pasirengę įrodyti, ko esame verti.
Pusfinalyje žaisime prieš puikią komandą, ir man bus smagu išvysti Bradą Newley – jis buvo puikus komandos draugas. Tačiau aikštėje norėsime jį nugalėti.”
Vertina dėl nematomo darbo
206 cm ūgio amerikietis retai dalija interviu po „Lietuvos ryto” rungtynių, kukliai pasislinkdamas į šalį, kai objektyvai nukrypsta į jo komandos draugus: J.Valančiūną, R.Seibutį ar Steponą Babrauską.
Europos taurės turnyre L.Robertsas renka po 7,4 taško ir atkovoja po 6,5 kamuolio.
Tai nėra pribloškiantys rodikliai, bet būdamas aikštėje amerikietis garantuoja Vilniaus komandai tvirtybę po krepšiais.
Nematomas kietas darbas gynyboje ir kova dėl kamuolių yra tarsi šio krepšininko vizitinė kortelė – už tai jis buvo vertinamas Belgrade, už tai gerbiamas ir Vilniuje.
Tritaškius jis meta rečiau nei R.Seibutis, Tyrese’as Rice’as ar Aleksandras Rašičius, bet taikliausiai komandoje – Europos taurės turnyre pataikė pusę (13 iš 26) tolimų metimų.
„Per savo karjerą aiškiai suvokiau, kad asmeninė sėkmė labiausiai džiugina, kai sutampa su komandos sėkme, – pabrėžė L.Robertsas. – Tada tarsi pamatai visą paveikslą, o ne atskiras detales.
Aš tiesiog mėgstu žaisti sunkiai. Nežiūriu, su kuo mes žaidžiame ir koks rezultatas, aš vis tiek kovoju iš visų jėgų.
Kartais aikštėje pasitaiko šviesių dienų, kartais tamsių, bet energija ir aistra visada su manimi. Kai susitelki į tai, visa kita – kamuoliai, taškai, blokai, perimti kamuoliai – ateina savaime.”
Krepšinis – pirmoji meilė
Atsidavęs krepšiniui L.Robertsas buvo visada, nuo pat vaikystės, kuri prabėgo Hjustone, Teksaso valstijoje.
„Kartais, peržvelgęs savo karjerą, negaliu patikėti, kaip man sekasi, kad galiu žaisti krepšinį, ir kaip stipriai myliu krepšinį, – tvirtino L.Robertsas. – Galiausiai suvokiu, kiek gyvenimo, kiek laiko įdėta į šį žaidimą.
Nuo tada, kai tėvas man mažam davė krepšinio kamuolį, iki šiandien.
Visas gyvenimas paskirtas krepšiniui. Ir mano aistra niekada nemirė.”
Daug krepšininkų mėgsta kalbėti apie meilę krepšiniui. Kartais ir apie tai, kad be krepšinio jie nieko nemoka.
Tačiau amerikietis milžinas tą patį kartoja lėtai ir nuoširdžiai kaip mažas vaikas. Negali netikėti.
Greta krepšinio L.Robertsas jaunystėje buvo nuklydęs į amerikietiškąjį futbolą ir tenisą, bet visada sugrįždavo ir paimdavo oranžinį kamuolį.
„Krepšinis visada man buvo pirmoji meilė”, – pabrėžė L.Robertsas.
Nebijo sakyti esąs nuobodus
Gyvenimas nėra vien krepšinis, ir L.Robertsas to neneigia.
Laisvalaikiu jis mėgsta žiūrėti filmus. Ką dar? Viskas?
„Turbūt viskas. Esu ramus žmogus. Filmai, videožaidimai ir tada vėl krepšinis. Esu nuobodus žmogus”, – šyptelėjo L.Robertsas.
Net jei tai ir tiesa, L.Robertsas gerai jaučiasi Lietuvoje, kaip ir jo žmona Kelli, kurią krepšininkas vedė praėjusią vasarą prieš atkeliaudamas į „Lietuvos rytą” iš Stambulo „Efes Pilsen” klubo.
„Lietuviai labai skiriasi nuo serbų ir turkų, kuriuos pažinau žaisdamas šiose šalyse.
Tai – skirtingos kultūros. Bet man patinka lietuvių ramumas ir pagarba vienas kitam. Aš pats toks esu.
Ramiai vertinu situacijas, mane sunku išvesti iš kantrybės, gal todėl gerai jaučiuosi naujose šalyse”, – svarstė JAV krepšininkas.
Turi šokiruojančios patirties
„Lietuvos ryto” įžaidėjas T.Rice’as yra L.Robertso kaimynas Vilniaus senamiesčio apartamentuose.
Bet amerikiečiai gerai sutaria ir su kitais žaidėjais.
L.Robertsas tai ypač vertina, nes turi tamsios patirties.
Kai jis buvo antrakursis Bayloro universitete, jo komandos draugas Carlotas Dotsonas nužudė kitą ekipos krepšininką Patricką Dennehy.
Tai buvo baisus šokas L.Robertsui. Po tragedijos jis persikėlė į Misisipės universitetą ir dar labiau pradėjo vertinti ryšius komandoje.
„Dar nesu žaidęs klube, kuriame būtų tiek mažai nesutarimų. 12 žaidėjų šeimoje paprastai pasitaiko visko, bet „Lietuvos ryte” visi vienas kitą gerbia. Jei būna bendra vakarienė, susirenkame visi kartu.
Geri santykiai persikelia ir į aikštę”, – teigė L.Robertsas.
Jonas primena P.Gasolį
L.Robertsas su J.Valančiūnu aikštėje sudaro nepajudinamą uolą po krepšiais.
Neatsitiktinai Europos taurės turnyre pagal atkovotus kamuolius J.Valančiūnas yra antras (po 7,9 kamuolio per rungtynes), L.Robertsas – ketvirtas (6,5), o „Lietuvos rytas” (36,9) – pirmas tarp komandų.
Per savo karjerą L.Robertsui jau teko garbė žaisti su talentingais aukštais vaikinais.
Hjustone aukštojoje mokykloje jis žaidė kartu su dabartiniu „New Orleans Hornets” vidurio puolėju Emeka Okafuru, kuris naujokų biržoje buvo pasirinktas antruoju šaukimu.
NBA klube „Memphis Grizzlies” L.Robertso bendražygis buvo ispanas Pau Gasolis, o Belgrado „Partizan” gretose – čekas Janas Vesely, irgi rungtyniaujantis NBA.
Todėl L.Robertsui smalsu stebėti, kaip klostosi J.Valančiūno karjera.
„Mane kartais gąsdina Jono potencialas, – pripažino L.Robertsas. – Nors vis dar jaunas, besiformuojantis ir besimokantis krepšinio, bet kartu jau dabar yra geras krepšininkas.
Labai įdomu bus stebėti, kuo jis pavirs kitąmet nukeliavęs į „Toronto Raptors”. Norėčiau, kad jis taptų vienu geriausių NBA žaidėjų.
Jonas – labai geras komandos draugas.
Retai pasitaiko, kad talentingas vaikinas dar liktų ir paprastu vaikinu komandoje.”
Paprašytas surasti NBA žaidėją, į kurį Jonas galėtų tapti panašus po kelerių metų, kiek pasvarstęs L.Robertsas vėl ištarė savo pažįstamo ispano pavardę: „Dėl ūgio, greičio ir kitų savybių Jonas man primena Pau Gasolį.
Bet Jonas gali geriau kovoti dėl kamuolių ir bus stipresnis fiziškai.
Žinoma, jo krepšinio įgūdžiai dar turi tobulėti. Tačiau Jonas nori sunkiai dirbti ir jei taip bus, man atrodo, kad jis pasieks Pau lygį.
Dėl savo greičio, vikrumo jis gali būti vienu geriausių NBA vidurio puolėjų.”