R. Kurtinaičio patarimas J. Valančiūnui - nusiskusti barzdą

Rimas Kurtinaitis žino, kaip laimėti Europos taurę su favoritais nelaikoma komanda.

Tai jam pavyko 2009 metais Turine, kai su Vilniaus „Lietuvos rytu“ jis iškovojo tris nuostabias pergales ir milžinišką taurę.

Dabar R. Kurtinaičio laukia kitas iššūkis - laimėti būnant favoritu.

Europos taurės turnyro pusfinalyje lietuvio treniruojami „Chimki“ krepšininkai šeštadienį žais su Sankt Petarburgo „Spartak“, o „Lietuvos rytas“ - su „Valencia“.

Turnyro išvakarėse - pokalbis su R. Kurtinaičiu apie jo ambicijas, „Lietuvos rytą“, filmą „Kita Svajonių komanda“, Joną Valančiūną bei plačią rusišką širdį.

- Treneri, 2009 metais į Turiną su „Lietuvos rytu“ atvykote, kai niekas netikėjo jūsų sėkme. Dabar jūsų treniruojamas „Chimki“ yra favoritas. Kuris vaidmuo jums labiau patinka?

- Kartais nebūti favoritu yra kur kas lengviau, nes niekas nepasmerks jaunesnės ir ne tokios turtingos komandos.

Žaidėjai išsilaisvina ir žaidžia be įtampos.

Šiuo atveju mano padėtis kita. Visi tiki, kad „Chimki“ turi laimėti, nes žaidžia namie ir turi didelį biudžetą. Tačiau tai mus slegia.

Sezono metu šią naštą atlaikėme. Neįsivaizduoju, kas būtų, jei nebūtume papuolę į finalo ketvertą - tarsi kažkas pyragą dalytųsi be mūsų.

- Pirmiausia mums patiems ten reikia patekti. „Lietuvos rytui“ irgi nebus lengva, nes pastaruoju metu „Valencia“ žaidžia labai gerai.

Sekame visus varžovus ir žinome, kad visos komandos ketvertą pasiekė būdamos geros sportinės formos.

- Kelionės į „Chimki“ išvakarėse „Lietuvos ryto“ komanda drauge stebėjo filmą „Kita Svajonių komanda“, kurios vienu herojumi esate ir jūs. Ar jums nekeista, kai būdamas toli, treniruodamas kitą komandą tarsi pasiuntėte įkvėpimą vilniečiams?

- Pasaulis globalizavosi. Nemanau, kad šiuo metu reikėtų grįžti į 1945 ar 1990 metų įvykius.

Nemačiau šio filmo, bet žinau apie ką jis yra. Aš labai didžiuojuosi esąs lietuvis ir tuo, kad turėjau garbę ginti Lietuvos vardą.

Manau, visi mane gerbia, net ir toje pačioje Rusijoje. Kai dirbau „Lietuvos ryte“ mes buvome tarsi viena šeima ir visas pajėgas skyriau šiai komandai, dabar dirbu „Chimki“ ir noriu darbą nudirbti sąžiningai.

Paprastai žmogus atsako prieš save patį. Stengiuosi nemeluoti, neapgaudinėti ir nevogti.

Jei nelaimėsime, pasveikinsiu kitą komandą su pergale.

- Minėjote, kad laimėjus taurę su „Chimki“ klubu nieko nenustebintumėte ir tik užsidėtumėte pliusą. Gal norėtumėte atsidurti Aleksandro Džikičiaus vietoje, kai galima kažką nustebinti?

- Šiuo metu ne, nes mes žinome savo komandos žaidimą. Nebūtų rezultato, jei atsidurčiau prie „Lietuvos ryto“ vairo.

Tačiau ateityje, kodėl gi ne? Mano prisiminimai liko puikūs, aš ir dabar pasikalbu su klubo prezidentu Gedvydu Vainausku, kitais „Lietuvos ryto“ atstovais. Nuoširdžiai linkiu jiems turnyre sėkmės. Jei jie bus stipresni, tegu nugali.

- „Spartak“ gynėjas Patrickas Beverley buvo išrinktas naudingiausiu Europos taurės sezono žaidėju, nors pagal naudingumo rodiklius pasidalino 2-3 vietas su Jonu Valančiūnu (pirmas - Jeremiah Massey iš Krasnodaro „Lokomotiv“). Ar turnyro rengėjai pasielgė teisingai?

- Nežinau, kokie kriterijai buvo pasirinkti.

Pavyzdžiui, „Chimki“ žaidėjų nerasite geriausių dešimtukuose, nes žaidžiame kaip komanda.

Kalbant apie Joną, jis šį sezoną dar nežaidžia stabiliai. Po gerų rungtynių sekė ir prastos.

Bet aš prognozuoju Jonui šviesią ateitį, jei jis dirbs taip, kaip prieš dvejus metus, kai dirbome kartu.

Kita vertus, vien pažiūrėjus, kai per mačą jis techninę pražangą gauna, man tampa neramu dėl jo emocijų.

Matau, kad Jonas užsiaugino barzdą ir man atrodo, kad tuo jis krypsta nuo krepšinio į platesnį gyvenimą, o tai ne visada yra gerai sporte.

Tačiau jis turi trenerius ir agentus, kurie jam paaiškins tikrąsias vertybes. Tiesiog kartais gyvenime mes iššvaistome per daug laiko kitiems dalykams.

Vis dėlto, tikiu, kad Jonui pagrindinis gyvenimo tikslas yra krepšinis.

- Europos taurės finalo ketverte žaisite prieš tris buvusios Jugoslavijos trenerius. Ar jų darbo metodai labai skiriasi nuo lietuvių?

- Velimiras Perasovičius išsiskiria griežtumu ir gera gynyba.

Man teko žaisti pačiam prieš V. Perasovičių ir Jurijų Zdovcą - jei abu buvo labai gudrūs žaidėjai ir tokie liko ir dirbdami treneriais.

Aleksandrą Džikičių aš nelabai pažįstu, nors sekiau kaip žaidžia „Lietuvos rytas“.

Vilniečiams buvo ir gerų rungtynių, ir prastų. Pavyzdžiui, su „Spartak“ ar „Žalgiriu“, kai „Lietuvos rytas“ iššvaistė didelį pranašumą ir nesugebėjo laimėti.

Bet manau, A. Džikičius yra geras treneris, nes pernai laimėjo Iššūkio taurę, o šiemet jau pasiekė Europos taurės finalo ketverto varžybas.

Vilniaus komanda žaidžia energingai - tai didelis trenerio nuopelnas.

Lietuvoje turime komandą, kurios žaidėjų su rykšte neišvarysi į aikštę. Jie ten įžengia, pavaikšto ir išeina. Tikriausiai žinote apie kurią komandą kalbu (anksčiau R. Kurtinaitis yra kritikavęs dėl rezultatų Kauno „Žalgirį“, - red.).

- Aš jūsų neišbalansavo pastaruoju metu „Spartak“ skleidžiami skundai apie teisėjavimą, ypač Rusijos čempionate?

- Man juokingos tokios kalbos. „Spartak“ labai reaguoja į teisėjavimą, nors ne visada objektyviai. Bet tai jų problemos.

Aš savo žaidėjams aiškinu neįsivelti į ginčus su teisėjais, mes tiesiog to neleidžiame.

- Ar dirbdamas Rusijoje pajutote, kad ruso širdis yra tokia plati, kaip apie ją kalbama?

- Esu nustebintas rusų pozityvumu. Žmonės prisimena mane kaip žaidėją ir žiūri į mane su labai didele pagarba, skirtingai nei kartais Lietuvoje.

Mūsų tėvynėje daugiau piktų žmonių, nors manau, kad lietuviai gyvena geriau nei rusai.

Rusijos žmonių širdis plati, jie labai nuoširdūs. Žinoma, nekalbu apie politiką. Yra daug politinių dalykų Rusijoje, kuriems aš nepritariu.

Man pačiam sudarytos geros sąlygos, mane supa geri žmonės. Jie nedaro tiesioginio spaudimo, tiesiog mes žinome, kad esame „Chimki“ ir turime laimėti. Šiaip man patinka Rusijoje.