- Esate krepšinio sirgalius?, - lrytas.lt paklausė 60-mečio teatro režisieriaus, pastaruosius penkerius metus dirbančio Maskvoje
- Labai didelis, tačiau pastaruoju metu atitrūkau nuo Lietuvos krepšinio. Žinoma, iš interneto žinau, kas vyksta, bet tiesiogiai rungtynių nematau.
- Ir kokį krepšinį pamatėte Europos taurės pusfinalyje?
- "Lietuvos ryto" - tokį nevalingą. Tiesa, ketvirtajame kėlinyje atsirado drąsos, veržlumo.
Man pasirodė, kad Vilniaus komandos nuostata pradžioje tokia: kaip bus, taip bus. Teatre irgi pasitaiko: nėra jėgų, savaitgalis ir leidi sau pasitikėti ne pačiu savimi, o Fortūna – gal ji padės. O Fortūna šiaip sau aplink neskraido - padeda tik tada, kai tu parodai visą valią, atsiduodi darbui.
Suprantu, kad žaidėjai tokias tiesas irgi puikiai žino, bet jas reikia nuolat kartoti kaip poterius. Gaila, kad taip susiklostė šįkart.
- Kada jūs supratote, kad "Lietuvos rytui" nelemta laimėti?
- Norėjau lietuvių pergalės. Tikėjau ilgai, bet ketvirtojo kėlinio viduryje tapo aišku: per vėlai spurtavome. "Lietuvos rytas" parodė gražaus krepšinio, parodė jėgą, žybtelėjo, bet nublėso.
- Ar žaidėte krepšinį?
- Mokykloje, studijų metais – mėgėjiškai. O žiūrovas buvau didelis – nuo senojo "Žalgirio" ir "Statybos" laikų.
Per Tarptautinę teatro dieną kovo 27-ąją su krepšininkais rengdavome bendrą šventę. Kartą "Žalgirio" krepšininkai prieš mus, teatro žmones, žaidė mūvėdami bokso pirštines. Aš nežaidžiau, buvau treneris – Aleksandrą Gomelskį parodijavau kiek galėjau, nes režisierius – juk kaip treneris.
Pamenu, tada aktorius Jonas Braškys įmetė iš toli – visiškai sąžiningai, dorai. Rungtynės buvo sustabdytos, visus mus apėmė euforija. Profesionalūs krepšininkai net sutriko, ėmė mus sveikinti.
- Maskvoje dabar dirba lietuviai treneriai, žaidžia krepšininkų iš Lietuvos. Ar susitinkate?
- Jonas Kazlauskas, Rimas Kurtinaitis, Ramūnas Šiškauskas ateina į teatrą ir man būna taip smagu!
O sekmadienį aš tikiuosi finalą pažiūrėti. Sirgsiu už Kurtinaitį.