Trejus metus įnirtingai kovojęs su onkologine liga, V. Dovidavičius mūšį jau tikisi laimėjęs. Vienas geriausių Lietuvos teisėjų džiaugiasi pradedantis naują gyvenimą. 48 metų kaunietis jaunystėje pats buvo lengvaatletis ir iki jį užklupusio likimo smūgio apskritai mažai žinojo, kas yra ligos, o ypač pats piktybiškiausias odos vėžys – melanoma.
„Kad tai yra rimta supratau kai pasakė stadiją - trečia stadija, aš sakau - kiek tų stadijų yra, sako keturios, tada supratau, kad rizikos faktorius yra labai didelis“, - prisiminė V. Dovidavičius.
Arvydo Sabonio krepšinio centre balandžio 24 dieną vykusios trečiosios LMKL finalo serijos rungtynės jose teisėjavusiam V. Dovidavičiui pirmiausia buvo jo paties pergalė. Žmogus ne tik įveikė vėžį, bet ir po ilgos pertraukos ėmėsi mėgstamo darbo.
Per trejus metus teisėjui buvo atlikta ne viena operacija, jis perėjo šešis chemoterapijos kursus. Po ilgų gydymo procedūrų, kai atrodė, kad liga įveikta, lyg perkūnas iš giedro dangaus trenkė. Teisėjo kūną ėmė kankinti siaubingi skausmai.
„Onkologija yra skausmas, tai ilgas ir labai skaudus dalykas, fiziologiškai skauda. Pradeda skaudėti labai stipriai, o vaistai, kurie turi veikti keturias valandas, veikia tris, dvi, paskui nebeveikia“, - prisiminė arbitras.
V. Dovidavičius neslepia, jis buvo tiek nualintas ligos, kad galvoti apie išlikimą neturėjo jėgų. Vienintelis šiaudas į kurį vyras spėjo įsikibti prieš panirdamas į skausmo agoniją buvo mintys apie jo kančias matančius artimuosius.
„Kova vyksta dėl aplinkinių, o pats žmogus būna tiek nualintas, kad nebebijo nieko. Tos juodos mintys nėra pačios juodžiausios, paprasčiausiai žmogus nori išgyventi ir man labai keista, kaip žmonės kartais nori išeiti iš gyvenimo būdami sveiki, turėdami darbus, negaliu šito pateisinti“, - stebėjosi V. Dovidavičius.
Ilgametį teisėją išgelbėjo prieš ketverius metus JAV mokslininkų į farmacijos rinką paleisti biologiniai vaistai. Nobelio premiją pelnę preparatai sparčiai užkariavo pasaulį. Pakako trijų dienų, kad išnyktų visą kūną draskantis skausmas ir poros mėnesių, kad vaistai sunaikintų visas piktybines ląsteles.
„Šiandien dienai tai yra reti vaistai, jų negali įpirkti kiekvienas, nes tai yra labai brangu, bet tikėkimės, kad tai pradžia, nes melanoma buvo visai nevaldoma, jeigu kitos onkologijos rūšys buvo valdomos, tai šita – visiškai ne. Šių vaistų atradimas padarė didelę revoliuciją“, - džiaugėsi arbitras.
Tarptautinės kategorijos arbitras sako, kad per gyvenimą daugiau nebėgs, nebent krepšinio aikštėje. Daugybę sportinių pergalių ir pralaimėjimų matęs teisėjas tikina, kad vienintelė ir pati tikriausia pergalė yra laimėti gyvenimą.