„Mes už... Lietuvą!“ kūrėjai, apsiginklavę modernia filmavimo įranga, keletą mėnesių sekė kiekvieną krepšininkų judesį – nuo liepą prasidėjusios pirmosios stovyklos Druskininkuose iki paskutinių sirgalių palaikymo šūksnių ir užvertų autobuso durų po paskutinės dvikovos Europos čempionate.
Pasak filmo režisieriaus Andriaus Lekavičiaus, filmuoti linksmiausia buvo brolius Kšyštofą ir Darjušą Lavrinovičius. Jis pripažino, jog broliai - „be stabdžių“.
„Niekada nemanėme, kad bus taip smagu su broliais Lavrinovičiais. Žinojome, kad jie yra išskirtiniai personažai. Viską darėme iš arti, o iš arti broliai yra be stabdžių. Jie galėtų tapti aktoriais, nes kamerų nebuvo. Filme pamatysite smagių kadrų“, - teigė A. Lekavičius, prisipažinęs, jog džiaugėsi dėl pasiteisinusių prognozių.
„Mums neblogai sekėsi nubrėžti rinktinės kontūrus, pagrindinius charakterius. Prognozavome, kad į rinktinę grįš Šaras (Šarūnas Jasikevičius) ir atliks veterano vaidmenį. Jonui Valančiūnui teko jaunėlio vaidmuo. Jis gal per greitai išaugo iš jaunėlio rūbų. Taip pat buvo uždegantis treneris ir tvirtas kapitonas.
Neprognozavome, kad traumą patirs Linas Kleiza. Jam buvo numatytas lyderio vaidmuo“, - teigė filmo „Mes už... Lietuvą!“ režisierius.
Filmo kūrėjai atskleidė, kad įžaidėjas Š. Jasikevičius nevengė dalinti patarimų ir režisieriui, ir montuotojams. Pasak jų, krepšininkas jautėsi lyg aikštėje.
„Kalbant apie režisieriaus savybes, tai Š. Jasikevičius ne kartą pareiškė tokių komentarų, kaip: „Šitą galėsit po titrų dėti“, „šitą iškirpti ir nedėti“. Jis režisuodavo operatorių darbą, kaip ir žaidimą aikštėje“, - pasakojo A. Lekavičius.
Pagrindiniai filmo šūkiai skamba taip: „Iš taip arti Lietuvos rinktinės dar niekas nematė“ ir „Trijų milijonų likimas priklauso nuo 12 aikštėje“.
„Priklausymas nuo 12 aikštelėje yra paaiškinamas paprastai. Visi žinome, kad kai žaidžia Lietuvos rinktinė, tuo metu sustoja gyvenimas. Nuo to, kaip viskas klostysis ant parketo, priklauso ir visos tautos emocinė būsena.
Dėl artumo: krepšininkai yra plačiai nušviesti Lietuvos žiniasklaidoje, tačiau mums pavyko patekti į tas kelias uždraustas zonas.
Buvome rūbinėje ir per pertrauką, ir prieš, ir po rungtynių. Taip pat buvome medicininiame kambaryje“, - kalbėjo A. Lekavičius.
Treneris K. Kemzūra savo kalbą pradėjo padėka vykdančiajam filmo prodiuseriui ir rinktinės atstovui ryšiams su visuomene Linui Kunigėliui. K. Kemzūra tikino, jog jis prašė, kad filmavimo procesas netrukdytų darbui aikštėje ir jo prašymas buvo išpildytas.
„Mano prašymas buvo toks: kad filmavimo procesas netrukdytų pagrindiniam darbui – treniruotėms, pasirengimui. Turiu pripažinti, kad filmavimo grupė buvo nematoma. Pamiršdavau, kad esame filmuojami, ir nekreipdavau dėmesio. Buvo ir asmeninių dvejonių. Aš nesijaučiu tokiu žmogumi, apie kurį reikia kurti filmą. Suprantu, jog komandoje yra vyrų, kurie labai daug atiduoda ir tai daryti verta, bet paskutinis rezultatas nebuvo tas, apie kurį reikia rašyti metraščius“, - teigė K. Kemzūra.
Treneris tikisi, kad filmas „Mes už... Lietuvą!“ leis žiūrovams pajusti, kiek daug savęs turi atiduoti krepšininkai.
„Filmo nemačiau, tačiau tikiuosi, kad bus visiems parodyta, ką vyrai turėjo išgyventi. Žiūrovai turėtų pajusti, kiek jie išgyvena“, - sakė Lietuvos rinktinės treneris, atskleidęs, kad visomis kalbomis, kurias sako prieš rungtynes, tiki pats.
„Man atrodo, kad kartais vyrai nesupranta, kiek daug jie gali“, - nusišypsojo treneris.
„Dabar jau pradedu galvoti, ką aš ten prisišnekėjau. Nemėgstu žiūrėti ar klausytis įrašų, kur pats kalbu, tačiau dabar tikrai laukiu ir yra įdomu“, - prisipažino R. Javtokas.
„Yra šioks toks baimės jausmas, nes nežinau, kas ten bus. Pradžioje buvo tokia įdomi situacija: treniruojuosi ir žiūriu, kad kažkas su kameromis vaikšto. Tai vėliau išsiaiškinau, kad filmas kuriamas. Svarbiausia, kad filme mūsų nuogų nerodytų“, - teigė kitas filmo herojus J. Valančiūnas, kuriam praėjusio gimtadienio proga buvo įteiktas šventinis tortas.
Paklaustas, su kuo ketina ateiti į premjerą, nes kvietimas – dviem, J. Valančiūnas nesutriko ir pareiškė: „Su Robertu.“