1999-ųjų pavasarį jie kartu plikai nusiskuto galvas, švęsdami savo triumfą Miunchene.
Po trylikos metų jie vėl kartu grįžta į Eurolygos finalo ketverto turnyrą.
Tiesa, šį kartą Stambule Darius Maskoliūnas ir Tomas Masiulis jau vilkės trenerių kostiumus, vadovaudami dviems aštuoniolikamečių komandoms per kartu su elitinėmis žemyno klubų varžybomis vykstantį tradicinį Eurolygos jaunimo turnyrą.
Nors lyg senais gerais čempioniško “Žalgirio” laikais jie vakar vėl kartu skrido vienu lėktuvu, o garsiausiame Turkijos mieste įsikūrė greta vienas kito to paties “WOW Airport” viešbučio kambariuose, du artimi bičiuliai dabar gyvena skirtingais rūpesčiais.
Šiandien Stambulo “Abdi Ipekci” arenoje per pirmąsias grupės rungtynes T.Masiulis į kovą ves Kauno “Žalgirio”, o D.Maskoliūnas Vilniaus “Lietuvos ryto” jaunimą.
“Tikrai nesistebiu, kad jie tapo treneriais. Džiaugiuosi, kad jiems neblogai sekasi“, - buvusiems auklėtiniams sėkmės linkėjo ir Jonas Kazlauskas, vakar taip pat atvykęs į Stambulą po 13 metų siekti antrosios pergalės Eurolygos finalo ketverte jau su Maskvos CSKA vyrais.
Prieš Eurolygos jaunimo turnyro startą “Lietuvos rytas” surengė D.Maskoliūno ir T.Masiulio akistatą, kurioje trenerio kelią pasirinkę du bendražygiai kartu svarstė ir apie dabartinę savo karjerą, ir apie naująją Lietuvos krepšininkų kartą, ir apie krepšinio pokyčius per pastaruosius 13 metų.
- Net keturi 1999-ųjų Eurolygos čempionai: greta Jūsų dar Dainius Adomaitis ir Saulius Štombergas – dabar dirba treneriais. Kodėl tiek daug komandos draugų pasirinko šį kelią?
Tomas Masiulis: Už kitus negaliu atsakyti – tik už save. Kai baigiau karjerą, mąsčiau, ką daryti – ar eiti iš viso į kitą sritį, ar likti krepšinyje. Ramiai pagalvojęs supratau, kad išmanau tik krepšinį. Juk 20 metų aikštelėse praleidau.
Kai Sabonio krepšinio centro direktorius, paklausė, ar nenorėčiau treniruoti vaikų, nutariau pabandyti. Ir iki šiol tikrai nesigailiu.
Ir Dainius, ir Darius, ir Saulius jau aikštelėje išsiskyrė savo nestandartiniu mąstymu. Dabar jie savo darbu įrodo, jog puikiai sugeba perduoti kitiems savo patirtį.
Kaip kartais pasitaiko viena gera žaidėjų karta, galbūt ir čia tas pats sutapimas, kad tiek iš mūsų tapom treneriais.
Darius Maskoliūnas: Kažkokios taisyklės tikrai nėra.
Kai dar pats žaidžiau, visada tvirtinau, kad baigęs krepšininko karjerą būsiu kuo tik nori, bet tik ne treneriu.
Bet gyvenimas viską apvertė aukštyn kojomis. Kai sulaukiau „Žalgirio” pasiūlymo, aš pirmąsyk net nedrįsau imtis to darbo. Neturėjau nei patirties, nei tam reikalingų žinių.
O kai pasiūlė antrą kartą ateiti į komandą ir padėti kaip trenerio padėjėjui, jau nekilo jokių minčių atsisakyti. Nes toks klubas kaip “Žalgiris” trečią kartą gyvenime tau tokio darbo gali ir nepasiūlyti.
Man tiesiog pasisekė, kad pradėjau šį naują etapą kartu su pirmuoju savo treneriu (Rimantu Grigu – Red.). Rimą labai gerbėme ir visi mylėjome nuo vaikystės, kai jis su mumis dirbo.
Mūsų mokytojai prisidėjo ir galbūt suteikė postūmį pasirinkti tokį kelią. Ir J.Kazlauskas yra tikrai nemažai prie to prisidėjęs.
Jis mus ne tik akademiškai mokė paties krepšinio. Šešis sezonus mes žingsnis po žingsnio lipom į viršūnę.
Mes kartu augome ir matėme, ko gali pasiekti klubas, kai jo savininkai pasitiki treneriu ir žaidėjais. Tuomet tikrai mes nebuvome susidūrę su tokia trenerių kaita kaip dabar.
- Kuo pasikeitė krepšinis per 13 metų nuo tų laikų, kai su “Žalgiriu” triumfavote Miunchene?
T.M.: Krepšinis greitėja, o žaidėjai atletiškesni ir turi daugiau jėgos.
Kiekviena sporto šaka neišvengiamai eina šia kryptimi. Bet vis tiek ir dabar reikia pataikyti į krepšį.
D.M.: Neseniai žiūrėjau mūsų mačų įrašus – nepasakyčiau, kad tie greičiai labai jau skirtųsi. Mums iki šiol atrodo, kad mes buvome labai greiti ir stiprūs (šypteli).
Tiktai negalėčiau pasakyti, kad kažkas krepšinyje pasikeitė kardinaliai. Taip – dabar daugiau kontakto, daugiau greičio, daugiau fizinės kovos, bet ir anais laikais jos netrūko.
Daugiau permainų įnešė taisyklių pasikeitimai. Kai atakai turi 24, o ne 30 sek. laiko, komanda automatiškai privalo pridėti greičio.
- Tomai, kol Jūsų draugai iš karto atsidūrė vyrų komandose, jūs vienintelis trenerio karjerą pradėjote nuo darbo su vaikais. Kodėl?
T.M.: Kiekvienas eina savo keliu. Jie gavo pasiūlymus iš vyrų komandų.
Bet aš tikrai džiaugiuosi, kad pradėjau dirbti su vaikais. Juolab, kad pirmieji mano auklėtiniai buvo keturiolikmečiai. Patiems mažiausiems treniruoti reikia labai daug kantrybės. Nežinau, ar jos man būtų užtekę.
Džiaugiuosi, kad per porą metų vaikai kažko išmoko iš manęs, o aš galėjau daug ko išmokti iš jų.
Dabar – kiekvienam iš mūsų naujas gyvenimo etapas. Visi žiūrim į priekį – negali juk gyventi tuo, kad kažką anksčiau laimėjai. Reikia tobulėti ir siekti tikslo toliau.
- D.Adomaitis jums siūlė važiuoti į Lenkiją būti jo asistentu. Kodėl likote Kaune?
T.M.: Taip, tokia kalba buvo. Su Dainiumi mes labai gerai sutariam ir krepšinį suprantam panašiai.
Aišku, buvau dėkingas jam už pasiūlymą, bet nelabai norėjosi viską mesti viduryje sezono.
Palikti vaikus vos po pusmečio darbo nebūtų gražu nei jų pačių, nei jų tėvų atžvilgiu.
Bet taip išėjo, kad vis tiek juos dabar po poros metų palikau.
Šio sezono viduryje Saulius (Štombergas – Red.) išėjo į pagrindinę “Žalgirio” komandą, todėl dublerių komandoje liko laisva vieta.
Dabar treniruoju tik NKL komandą. Būtų sunku visur suspėti ir dirbti keliasi frontais, kažkas nukentėtų neišvengiamai.
- Finalo ketverte po 13 metų pertraukos vėl antrąsyk dalyvaus ir J.Kazlauskas. Kokią įtaką Jūsų karjerai padarė dabartinis CSKA treneris?
T.M.: Didžiausią. Viską, ką pasiekiau vyrų krepšinyje, pasiekiau tik jo dėka. Visos mano pergalės ir klube, ir rinktinėje susiejusios tik su J.Kazlausku.
Man jis yra didžiausias mokytojas ir didžiausias autoritetas.
D.M.: Labai didelę. Jeigu savo karjerą suskirstyčiau etapais, vienas treneris – Rimantas Grigas viską davė jaunystėje, o Jonas – jau tapus profesionalu.
Sunku žodžiais įvertinti jo nuopelnus. Vienareikšmiai – tai žmogus, padaręs didžiausią įtaką mano profesionalo karjerai. Vienareikšmiai.
- Ar Stambule dabar palaikysite buvusio “Žalgirio” trenerio komandą ar turite kitus finalo ketverto favoritus?
T.M.: Palaikysiu visus lietuvius (šypteli).
Su Šarūnu Jasikevičiumi sporto mokykloje mes kartu baigėm tą pačią grupę. Šarui jaučiu daug sentimentų. Norisi, kad jam Stambule taip pat sektųsi.
Juolab, kad jis dabar taip gerai žaidžia. Tiesiog smagu matyti jį sulaukus tokių metų vis dar kovojant dėl pačių svarbiausių titulų.
D.M.: Šaras – artimas mano draugas, bet dabar pusfinalyje jis bus Jono varžovas. Regis, Rimas Kurtinaitis yra pasakęs: krepšinio rungtynės - ne seksas, čia abiem gerai būti negali.
Palaikysiu greičiausiai daugiau vis dėlto draugą. Bet kai tavo treneris – vienoje barikadų pusėje, o geras draugas – kitoje, pasirinkti tikrai velniškai sunku.
Su Šaru dažnai bendraujame. Jeigu po pusfinalio jam pasitaikys laisvesnė minutė, ir man nebus rungtynių su jaunimu, būtinai susitiksime. Bet suprantu, kad čia atvažiavome ne į kalėdinį turnyrą.
- Kokius J.Kazlausko darbo metodus dabar pritaikote patys, treniruodami jaunimą?
T.M.: Jis visada išsiskyrė savo mąstymu. Kiek ir dabar stebiu varžybas, J.Kazlauskas visąlaik mąsto ir daug mažiau leidžia pasireikšti emocijoms. Jis visą laiką bando priimti logiškus sprendimus.
Galbūt ir aš mėginu panašiai elgtis – nuolat galvoju, kaip mums reikėtų žaisti, kokiais žaidėjais daugiau remtis, priklausomai nuo varžovų sprendimų.
D.M.: Negalėčiau pasakyti, kad kartoju kažkokius pratimus ar žaidimo sistemas, kurias naudojo ir Jonas.
Per karjerą teko dirbti su keletu trenerių. Iš visų mėgini perimti ir pritaikyti tai, kas tau tinka.
Galbūt Jonas mums daugiau davė ir įskiepijo tų žmogiškųjų savybių, kuriomis mėginate dabar remtis trenerio darbe.
Kaip psichologiškai prieiti prie žmogaus ir atskleisti stipriąsias jo savybes. Leisti žaidėjui patikėti, kad jis gali padėti komandai.
Jis niekados nerikiavo mūsų pagal vieną kurpalių. Aš irgi stengiuosi taip dirbti ir neuždaryti žaidėjų griežtai į kažkokius bendrus rėmus.
- J.Kazlauskas visada išsiskyrė griežtumu ir matematiniu tikslumu. Dabar esate reiklesni ir griežtesni už jį?
D.M.: Jonas buvo griežtas, bet taisyklingas. Jo visada galėjai paklausti patarimo ir pasikalbėti bet kokiais klausimais. Ir krepšinio, ir gyvenimo.
Ir visuomet žinojai, kad būsi ir išklausytas, ir suprastas.
T.M.: Kiekvieną kartą su diržu ar kūju prie žaidėjų nepristovėsi.
Jeigu žmogus nenori, per jėgą jo tikrai nepriversi. Per prievartą žmogus juk niekados gerai nedirbs.
Labai noriu, kad patys žaidėjai suprastų, jog dirba sau. Ir mėginu jiems tai akcentuoti.
O jeigu tu nesistengi ir nenori, šalia visada yra tų, kurie to noro turi dvigubai daugiau. Ir būtent jie eina toliau.
Gali būti talentingesnis, bet jeigu neturėsi valios ir užsispyrimo, pasieksi mažiau už tą, kurio akys visada dega.
- Kuo šių dienų jauni krepšininkai labiausiai skiriasi nuo Jūsų kartos?
T.M.: Dažnai tarpusavyje diskutuojame būtent šia tema.
Dabar jaunimas apskritai į viską reaguoja kitaip. Jie užaugo kitomis sąlygomis negu mes. Natūralu, kad jie yra kitokie. Ir mes treneriai privalome prie to prisitaikyti, norėdami rasti kelią į jų širdis.
Ir mūsų laikais buvo išlepusių, ir dabar tokių yra. Bet tuos, kurie daugiau nosį užriečia, gyvenimas greitai pastato į vietą.
Aišku, pinigai dabar žymiai svarbesni, o jaunimas daug labiau pasitiki savimi nei buvo anksčiau.
D.M.: Skirtumas tikrai yra. Man atrodo, jaunimas dabar per mažai nori, ir viską gauna per greitai, vos kažką pasiekęs.
Jie per greitai pasisotina. Per greitai pasidaro nealkani.
- Kuris iš Jūsų dabartinių auklėtinių gali toliausiai nužengti vyrų krepšinyje?
T.M.: Nieko naujo nepasakysiu: neturim labai aukštų žaidėjų, todėl komandą traukia mažiukai. Tie patys, kurie buvo pagrindinė mūsų jėga ir per Nacionalinės krepšinio lygos varžybas: Marius Grigonis, Tomas Dimša, Justas Tamulis.
Aišku, tai nereiškia, kad kiti negali prasimušti. Dažnai būna, kad daugiau pasiekia tas, iš kurio mažiausiai tikiesi. Pereiti iš vaikų į vyrų krepšinį nėra paprasta.
D.M.: Dar per mažai pažįstu vaikus, kad galėčiau daryti išvadas. Juk iki jaunimo atrankos turnyro Barselonoje niekados nebuvau su jais dirbęs. Ten pirmąsyk nuvažiavau su Vilniaus jaunimu, ir visomis prasmėmis likau labai patenkintas.
Aišku, ir rezultatas pranoko visų lūkesčius, nes mes važiavome į Ispaniją tikrai ne kaip atrankos favoritai. Barcelonoje visi tikėjosi šeimininkų pergalių.
Mūsų komandoje nebuvo super talentų, kurie jau dabar visa galva pranoktų savo bendraamžius. Turim keletą perspektyvių jaunuolių, bet vieno išskirti nenoriu.
- Kartu suvalgėte daug druskos, žaisdami ir Kauno klube, ir Lietuvos rinktinėje, ir Sopoto komandoje. Ar tapęs treneriu Jūsų draugas labai pasikeitė?
T. M.: Ir gyvenime, ir už aikštės ribų Darius visada buvo daug bendraujantis. Ir liko toks iki šiol. Neabejoju, kad su žaidėjais jis visada greitai randa bendrą kalbą. Ir kai pradėjo “Žalgiryje”, ir dabar, kai dirba “Lietuvos ryte”.
Jis ypač gerai sutaria su visais, o tas kontaktas tarp žaidėjo ir trenerio yra labai svarbus.
D.M.: Nežinau, kas turėtų nutikti, kad Tomas pasikeistų. Neabejoju, kad vaikai verkė, kai jis išėjo į kitą komandą.
Žinodamas jo kruopštumą, jo užsispyrimą, neabejoju, kad Tomas kils dar aukščiau.
-Stambule galite susitikti tik finale. Norėtumėte lietuviško finalo?
T.M.: Finale žaisti norėčiau (šypteli).
Aišku, būtų smagu, jeigu dvi Lietuvos komandos susitiktų finale.
Bet turnyre yra ir serbai, ir kroatai, ir turkai, čia lengva tikrai čia nebus.
D.M.: Niekas nesitikėjo, kad mes apskritai pateksime į Stambulą. “Lietuvos ryto” komandoje yra net penki metais jaunesni žaidėjai iš 1995-ųjų kartos.
Kauniečiai labiau susižaidę, geriau vienas kitą supranta ir turi ryškius lyderius, kurie tempia savo amžiaus Lietuvos rinktinę.
Atrankos turnyre jie totaliai dominavo, visus varžovus daužydami 30 taškų. Kauno komanda jau ketverius metus paeiliui nesunkiai įveikia Vilnių per Moksleivių lygos finalus.
Jie yra stipresni, bet finalas – tai vienas mačas. Jeigu mums pavyktų prasimušti į finalą ir susitikti su jais, būčiau be galo patenkintas. bet kokia rungtynių baigtimi.
Aišku, visada norisi maksimumo. Galvočiau, kaip čia Tomuką apžaisti.
Eurolygos jaunimo turnyras
A grupė
Vilniaus “Lietuvos rytas” (Lietuva)
Belgrado “Crvena Zvezda” (Serbija)
“Barcelona” (Ispanija)
Stambulo “Anadolu Efes” (Turkija)
B grupė
Kauno “Žalgiris” (Lietuva)
“Zagreb” (Kroatija)
Stambulo “Fenerbahce” (Turkija)
Kinijos rinktinė
“Žalgirio” jaunimo rungtynės
Gegužės 10 d. 16.15 val. “Žalgiris” – Kinijos rinktinė
Gegužės 11 d. 15.00 val. “Žalgiris” – “Fenerbahce”
Gegužės 12 d. 14.15 val. “Žalgiris” – “Zagreb”
Gegužės 13 d. 12.30 val. Finalas
“Lietuvos ryto” jaunimo rungtynės
Gegužės 10 d. 14.45 val. “Lietuvos rytas” – “Anadolu Efes”
Gegužės 11 d. 12.45 val. “Lietuvos rytas” – “Barcelona”
Gegužės 12 d. 12.45 val. “Lietuvos rytas” – “Crvena Zvezda”
Gegužės 13 d. 12.30 val. Finalas