Prieš šešerius metus Darjušas Lavrinovičius jau turėjo progą pajusti Eurolygos finalo ketverto atmosferą.
Apsivilkęs baltą kostiumą buvęs Kauno „Žalgirio“ aukštaūgis Prahoje ryškiai išsiskyrė iš visų, kai atvažiavęs kartu su žmona atsiėmė prizą, skirtą į antrąjį simbolinį Eurolygos penketą pakliuvusiam žaidėjui.
„Ten buvo kreminė spalva. Ne vienas aš toks buvau – ir Anthony Parkeris šviesus vaikščiojo“, - juokėsi pirmąją išvyką į finalo ketvertą 2006-ųjų pavasarį prisiminęs D. Lavrinovičius.
Dabar jis atvyko į Stambulą jau su sportiniu Maskvos CSKA kostiumu, pasiruošęs aikštėje įrodyti savo vertę.
Žvaigždžių prikimštoje komandoje 32 metų 212 cm aukštaūgis šį sezoną Eurolygoje žaidė po 13 minučių, pelnydamas po 4,8 taško.
„Aišku, nesinori sustoti finalo ketverte. Norisi jį laimėti. Mūsų komanda pajėgi tą padaryti.Tikiuosi, kad mes ir laimėsime Eurolygą“, - „Lietuvos rytui“ teigė D. Lavrinovičius.
Penktadienį kartu su komandos draugais jo laukia pusfinalio dvikova su Eurolygos čempionų titulą ginančiu Atėnų „Panathinaikos“ klubu.
- Darjušai, ar patekimą į Eurolygos finalo ketvertą vertinate kaip aukščiausią savo karjeros viršūnę?
- Taip, be abejo. Aš labai patenkintas.
Juokaudamas sakydavau: „Kai laimėsiu Eurolygą, galėsiu ir karjerą baigti.“ Visiems draugams taip kartodavau.
Iš tikrųjų norisi dar pažaisti ir padėti komandai. Pats žinau, kad dar galiu.
- Pernai vasarą su CSKA pasirašėte sutartį metams su galimybe ją pratęsti dar sezonui. Tačiau pirmenybę apsispręsti dabar turės klubo vadovai. Ar nuo rezultatų Stambule priklausys jūsų ateitis Maskvos klube?
- Nežinau, bet man atrodo, kad tai jau neturės didelės įtakos. Klubo vadovai ir treneris žino mano galimybes. Žino, kaip aš žaidžiu ir kokia esu asmenybė.
Vargu, ar nuo vienų varžybų gali pasikeisti ta nuomonė ir tas sprendimas. Jau pabaiga sezono, o vadovai jau turi kito sezono komandos viziją ir žino, kaip ji atrodys.
Žiūrėsim, ką jie pasirinks. Aš likti klube norėčiau.
- Ir ekspertai, ir lažybų tarpininkai CSKA vadina finalo ketverto favorite. Ar sutinkate su šiais vertinimais?
- Tas žaidimas, kurį mes demonstravome iki finalo ketverto, be abejo, buvo galingas.
Bet dabar viską lemia vienos rungtynės. Jeigu tu suklysi ar tinkamai nepasiruoši, o svarbus žaidėjas nelauktai gaus kokią traumelę, gali pralošti ir viskas baigsis.
Čia niekas neduos antrojo šanso.
Reikia dar įrodyti, kad esame favoritai. Dabar ir pamatysime, ar mes verti to vardo, ar ne.
- Kaip jus veikia ta išankstinė favoritų etiketė?
- Man ji suteikia dar daugiau pasitikėjimo savo jėgomis ir komanda. Aš tikrai nejaučiu jokio spaudimo.
- Kuo ypatinga dabartinė CSKA komanda?
- Ji turi nugalėtojų dvasią. Čia apie pralaimėjimus nėra jokios minties.
Tuomet, kai sužaidi blogai, visi stebisi, kas atsitiko. Niekuomet negali pralaimėti.
-Andrejus Kirilenka – pagrindinis pergalių garantas?
- Sunku pasakyti. Reikėtų palyginti, kaip būtų, jeigu žaistume su A. Kirilenka ir be A. Kirilenkos.
Turėjom šį sezoną būti be A. Kirilenkos. Aišku, jis gerai žaidžia, pelno daug taškų. Bet mes turime žaidėjų, kurie galėtų kompensuoti tuos taškus. Galbūt žaistume kiek kitaip, būtų kitokia sistema.
Dabar labai daug visas mūsų žaidimas kuriamas jam. Aišku, labai svarbu, kad jis pateisina šį pasitikėjimą, išnaudoja galimybes ir daug padeda komandai.
- Kieno žodis CSKA drabužinėje – paskutinis?
- Aišku – mano! (juokiasi). Man labai patinka Chriapa (CSKA kapitonas – Red.), bet norėtųsi, kad jis mums duotų daugiau velnių. Savo darbu aikštelėje jis įrodo, kad yra kapitonas. Bet norėtųsi, kad už aikštės ribų jis daugiau bendrautų, daugiau duotų visiems velnių, nes tuomet būtų tiesiog idealus kapitonas. Labai svarbų vaidmenį komandoje atlieka Kirilenka.
Jis iš tikrųjų suburia komandą, išveda visus kur nors pavakarieniauti, papramogauti. Tokioje komandoje, kuri turi tiek žvaigždžių, nes privalome laikytis kartu. Visi suprantam, kad kažkam teks mažiau žaisti, kitam – daugiau. Galbūt tai kažkam gali labai nepatikti, bet per bendrus komandos suėjimus gali nušlifuoti visus kampus ir nelieka jokių pykčių.
- Per savo karjerą teko dirbti su daug garsių trenerių. Kuo nuo jų skiriasi Jonas Kazlauskas?
- Jonas visų pirma yra geras psichologas. Turi gerą nuojautą, kada prieiti prie žaidėjo, kada su juo pasielgti griežčiau. Visi žaidėjai – skirtingi, todėl treneriui reikia rasti kitą kelią į kiekvieno širdį.
Jonui tai gerai sekasi padaryti. Jis taip pat yra eras taktikas, sugebantis pasirinkti teisingus sprendimus.
- Kokį žaidimą propaguoja J. Kazlauskas?
-Nieko mandraus, bet reikia laikytis jo sistemos. Kiekvienas geras treneris turi savo sistemą, bet labai svarbu, kad žaidėjai ją ne tik vykdytų, bet ir tikėtų ta sistema. Jeigu žaidėjas netikės – nors vienas ar du - ta sistema grius ir komanda nieko nepasieks. Jonas labai mėgsta „pikenrolus“ (derinį „du prieš du“ – Red.). Kiekvienas žaidėjas komandoje turi savo vietą, ir kaip rusai sako: „Šag v levo, šag v pravo – rastrel“ (Žingsnis į kairę, žingsnis į dešinę – sušaudymas – Red.). Jis reikalauja drausmės, ir kad viskas vyktų pagal tą sistemą.
-Šį sezoną Eurolygoje rinkote po 4,8 taško per 13 minučių. Ar esate patenkintas savo vaidmeniu komandoje?
- Bendra statistika gal neatspinti to, kaip aš žaidžiau šį sezoną.
Iki traumos pradžioje sezono gerai ir daug žaidžiau, o treneris pasitikėjo manimi. Galbūt daug neįmesdavau, bet jaučiau, kad padedu komandai. Tai labai svarbu.
Bet po to gavau traumą, ir praktiškai du mėnesius praleidau, praradau sportinę formą. Jaučiau, kad man reikia laiko, kad atsigaučiau.
Pastaruosius du mėnesius jau esu neblogos formos. Treneris vėl pasitiki ir duoda daugiau žaisti.
Po naujų metų tikrai jaučiuosi gerai.
- Ko iš Jūsų pirmiausiai reikalauja J.Kazlauskas?
- Ne tik iš manęs, bet ir visų jis pirmiausiai reikalauja gerai žaisti ginantis.
Po to – priklauso nuo pozicijos, kurioje žaidžiu. Jeigu esu „penktas numeris“, turiu daugiau kautis po krepšiu, o jeigu „ketvirtas“ – daugiau mesti į krepšį ir negalvoti.
-Kurioje pozicijoje jaučiatės geriau?
- Žaidžiu daugiau „penktu“.
Vilniuje per VTB jungtinės lygos finalo ketvertą nebuvo Viktoro Chriapos, todėl mane pastatė į „ketvirtą“ poziciją.
Bet man parankiau ir geriau jaučiuosi, žaisdamas „penktu“. Galiu žaisti ir „ketvirtu“, bet man suteikia mažai laiko pasiruošti ir apsiprasti šioje vietoje.
Kai nuolat žaidi „penktu“, reikia daugiau laiko, kad persiorentuotum į „ketvirto“ užduotis.
-Per treniruotes reikia kautis su Nenadu Krstičiumi. NBA žaidęs serbas nedaužo į nugarą alkūnėmis?
- Jis man labai patinka, nes yra nepaprastai protingas žaidėjas. Per treniruotes jis niekuomet tavęs nestumdys ir nesistengs būtinai apžaisti.
Gal sunkiau prieš Sašą Kauną. Jis nežiūri, ar tu savas, ar nesavas – turi trauktis iš kelio -- „Bej svojich, čtoby čiūžije bojalis“ (Mušk savus, kad svetimi bijotų – Red.).
Per treniruotes jam kartais turi pasakyti, kad žaistų ramiau, nes mums dabar traumų nereikia.
- Pusfinalyje laukia akistata su „Panathinaikos“ ir Šarūnu Jasikevičiumi. Pernai kartu su Šaru tapote Turkijos čempionais. Kuo jis ypatingas?
- Jis suteikia visiems pasitikėjimo. Jis ir komandos lyderis, ir autoritetas visai komandai.
Jis visiems žaidėjams yra pavyzdys, kaip turi elgtis kiekvienas žmogus. Kada reikia – pajuokauti ir atsipalaiduoti, o kada – susikaupti ir apie nieką kitą negalvoti išskyrus rungtynes ir pergalę.
O aikštelėje net nėra žodžių, ką jis gali padaryti. Sulaukęs tokių metų, ką jis išdarinėja!
- Kai kurie krepšinio ekspertai teigia, jog dabartinis CSKA įžaidėjas Milošas Teodosičius turi panašumo su Šaru. Ar serbas jums iš tiesų primena lietuvį?
- Žaidimo stilius jų labai panašus. Tik Šaras turi didesnį charakterį. Didesnį norą. Daugiau lyderio bruožų.