„Tikiuosi, kad mano komanda gali laimėti trofėjų. Padarysime viską, kad pasiektume šį tikslą”, – neslėpė J.Kazlauskas.
58-erių lietuvio treniruojama Rusijos ekipa užvakar per pusfinalio mūšį 66:64 nugalėjo Eurolygos čempionų titulą gynusius Atėnų „Panathinaikos” krepšininkus ir finale susikaus su kita Graikijos komanda Pirėjo "Olympiakos".
Geriausias 1999-ųjų Europos treneris antrąsyk per karjerą pateko į finalo ketverto turnyrą. Su Kauno „Žalgiriu” triumfavęs Miunchene jis iki šiol yra vienintelis Lietuvos treneris, pasiekęs Eurolygos viršūnę.
Šį kartą J.Kazlauskas Stambule turi ir kitą komandą, ir kitą autoritetą, ir kitą atsakomybę. Sekmadienį CSKA laukia Eurolygos finalo dvikova.
– Treneri, į finalo ketvertą grįžote po 13 metų pertraukos. Kodėl reikėjo laukti taip ilgai?
– Labai sunku atsakyti į šį klausimą. Ne visi klubai juk gali patekti į finalo ketvertą.
Reikia dar turėti tokią komandą, kuri galėtų kautis dėl pačių aukščiausių tikslų.
Iš tų komandų, kurias treniravau po pergalės su „Žalgiriu” Miunchene, arčiausiai finalo ketverto buvo Pirėjo „Olympiakos”.
Mes pralaimėjome Tel Avivo „Maccabi” trečiąsias atkrintamųjų varžybų rungtynes vos vienu metimu.
Galėjau sugrįžti anksčiau, jeigu tą lemiamą mačą būtume laimėję.
Kita vertus, jau vien tas faktas, kad mes tuomet nusikapstėme taip toli, buvo lyg sensacija.
O daugiau paprasčiausiai nebuvo galimybių.
– Ką jaučiate grįžęs į Eurolygos elitą?
– Dabar jausmas visai kitas.
1999-aisiais su „Žalgiriu” pirmąsyk patekome į Eurolygą ir jau debiutiniais metais ją laimėjome. Buvome tokie išsišokėliai.
Dabar stengėmės nuo pat sezono pradžios įrodyti, kad esame favoritai. Jeigu nebūtume patekę į Stambulą, mus tikrai vertintų prastokai.
– Per tuos trylika prabėgusių metų labiau pasikeitėte jūs asmeniškai ar apskritai krepšinis?
– Ir aš, ir krepšinis.
13 metų pasenau, bet įgavau patirties. Esu labai patenkintas, kad per tuos metus teko padirbėti daugelyje šalių ir su rinktinėmis, ir su klubais.
Kai dirbi su didelėmis žvaigždėmis, keitiesi ir pats. Kai ką kitiems duodi, bet kai ką ir gauni iš kitų.
Krepšinis taip pat kasdien keičiasi. Dabar daugiau atletiškumo, dar didesnis greitis.
– O J.Kazlausko mąstymo greitis liko tas pats?
– Dabar jau daug ką darau iš patirties. Dirbame kur kas daugiau ir tenka atlaikyti daug didesnius krūvius.
Galbūt tuomet nebuvome įpratę taip dirbti, gal ir nebuvo tokių sąlygų, daug ko nežinojome, todėl labai daug ką darėme pasitikėdami tik savo intuicija.
Dabar stengiesi apskaičiuoti kiekvieną žingsnį, kiekvieną judesį – kaip galima būtų geriau padėti komandai.
Tiesiog diena po dienos treniruotėse repetuoji ar savo puolimą, ar varžovų gynybą. Nuolat kartoji savo sistemas ar tam tikrus spąstus varžovams.
Anais laikais tiek daug tam dėmesio ir laiko nebuvo skiriama.
– Kodėl, be jūsų, jokiam Lietuvos treneriui per tiek metų nepavyko užkopti į Eurolygos viršūnę?
– Reikia dar turėti komandą, su kuria galėtum kopti. O kad ją gautum, prieš tai turi ką nors išlošti ir sulaukti pasiūlymų.
Pradėjęs trenerio karjerą nuo pačios apačios, jeigu tau gerai sekasi, gali sulaukti dienos, kai pagaliau turėsi tokią komandą.
1999-aisiais su „Žalgiriu” mes buvome paskutiniai tokie išsišokėliai. Per pastaruosius metus finalo ketvertuose dalyvauja tie patys 6–8 klubai. Čia visą laiką sukasi tas pats ratas.
– Europoje rankos pirštais galima suskaičiuoti trenerius, kuriems pavyko laimėti Eurolygą su dviem skirtingomis komandomis: Željko Obradovičius, Ettore Messina, Božidaras Maljkovičius. Ko reikia, kad šiame uždarame elitinių trenerių būrelyje pagaliau atsirastų ir pirmoji lietuviška pavardė?
– Mane motyvuoja viskas, bet į tokius dalykus tikrai nekreipiu dėmesio.
Aš labai noriu laimėti. Žinau, kad turime gerą komandą ir turime gana daug šansų.
Kad ir kaip baigsis kovos Stambule, aš vis tiek nepasikeisiu ir būsiu toks, koks esu.
Kelsiu sau tuos pačius tikslus, taip pat stengsiuosi dirbti.
Dar nesu išlepintas pergalių.
– Ar triumfas Eurolygoje su „Žalgiriu” buvo svarbiausia pergalė per jūsų karjerą?
– Tai buvo svarbus įvykis, bet aš daug ką vertinu.
Man ne mažiau vertinga ir Sidnėjaus olimpiados bronza su Lietuvos rinktine. Tada susikūrė nauja komanda, kuri, kaip vėliau parodė laikas, subrendo didelėms pergalėms. Tiktai dabar paskutiniai jos nariai lipa nuo scenos.
Ta pergalė labai brangi.
– Su „Žalgiriu” Miunchene buvote finalo ketverto autsaideriai. Dabar į Stambulą atvykote kaip favoritai. Kuris vaidmuo priimtinesnis?
– Tada neslėgė jokia įtampa. Tada mes galėjome tik pasvajoti apie čempionų titulą, o vien patekus į finalo ketvertą sezonas jau buvo geras.
Dabar jau slegia įtampa, našta, atsakomybė. Visi tikisi pergalės, o tai neišvengiamai veikia.
Bet suprantama – jeigu žaidėjas ar treneris negali atlaikyti tokios naštos, vadinasi, jis negali dirbti to darbo ar negali būti tokioje komandoje.
Aš jau neatsimenu, kada po darbo „Žalgiryje” manęs neslėgė jokia našta. Nebuvo nė vienų metų, kad galėtum kur nors pas ką nors atsipūsti.
Didžiulė atsakomybė buvo Kinijoje ir dirbant su „Olympiakos” klubu ar Graikijos rinktine.
– Šio sezono CSKA kuo nors panašus į 1999-ųjų „Žalgirio” komandą?
– Tai visiškai skirtingos komandos. Kitaip sukomplektuotos. Čia reikėtų daug analizuoti, bet jas sunku lyginti.
Galbūt jos panašios tik vieninteliu dalyku: tiek Kaune tuomet, tiek dabar Maskvoje yra surinkta dauguma geriausių vietos žaidėjų.
Geriausi Rusijos krepšininkai dabar žaidžia CSKA, kaip tuomet „Žalgiryje” buvo lietuviai, neišvykę į užsienį.
– Ar dabartinis CSKA turi nors vieną tų laikų „Žalgirio” derinį?
– „Žalgiris” tikrai nenaudojo tiek derinių, kiek dabar CSKA – bent 30. Ne vienas derinių turi gana ilgus tęsinius, ir vienu paprastu žaidėjų judėjimu aikštėje viskas nesibaigia.
Bet dabar visos komandos taip žaidžia. Jeigu naudosi tik kokius penkis derinius, būsi greitai „išrištas”.
– CSKA vadovai kai kuo primena buvusį „Žalgirio” šeimininką Šabtajų Kalmanovičių?
– Tada ir Šabtajus dar nebuvo išlepintas pergalių. Eurolyga buvo tik antrasis Kauno klubo trofėjus po Europos taurės.
Dabar CSKA klube visi pripratę prie pergalių. Prieš mane čia dirbo ir Dušanas Ivkovičius, ir Ettore Messina, CSKA pateko į finalo ketverto turnyrus ir tuomet, kai komandą treniravo Jevgenijus Pašutinas ar Valerijus Tichonenka.
CSKA dešimt metų paeiliui dalyvavo finalo ketverto turnyruose. Tai ilgiausia serija per Eurolygos istoriją. Tiktai pernai buvo toks blogas sezonas.
Bet koks prastesnis rezultatas jiems reiškia pralaimėjimą.
Jau nekalbėsiu apie „Žalgirio” ir CSKA biudžetų skirtumus.
– Jūsų ateitis CSKA priklausys nuo komandos rezultatų Stambule?
– Pasaulyje nėra tokio trenerio, kurio ateitis nepriklausytų nuo rezultatų.
Šaro pastangų pusfinalyje neužteko
Šarūnas Jasikevičius (nuotr. dešinėje) padarė viską, kad atvertų Atėnų „Panathinaikos” klubui duris į Eurolygos finalą, bet dar vieno metimo trūko.
Dramatiškame Eurolygos pusfinalyje užvakar CSKA krepšininkai 66:64 palaužė Graikijos komandą, kurioje stebuklus išdarinėjo Š.Jasikevičius.
Vyriausias Eurolygos finalo ketverto kepšininkas – 36 metų įžaidėjas pelnė 19 taškų, iš jų 5 per 38-ąją rungtynių minutę, kai „Panathinaikos” išsiveržė į priekį (64:60).
Tačiau CSKA nepalūžo ir vėl atsidūrė priekyje (65:64).
Likus 30 sek. Š.Jasikevičius dar kartą nepabūgo imtis iniciatyvos, bet prasiveržęs krepšio link nepataikė sudėtingo dvitaškio.
Šaras greitai prasižengė. Nors Aleksejus Švedas baudos metimu pelnė paskutinį rungtynių tašką (66:64), drama nesibaigė.
CSKA atkovojus kamuolį Milošas Teodosičius prametė abi baudas, ir „Panathinaikos” paskutinei atakai turėjo 8 sekundes.
CSKA treneris Jonas Kazlauskas priėmė sprendimą neprasižengti, ir Maskvos krepšininkams pavyko paspęsti spąstus Dimitriui Diamantidžiui – „Panathinaikos” žvaigždė įstrigo lemiamu metu, ir kamuolį perėmė Ramūnas Šiškauskas (nuotr. kairėje).
Šis CSKA lietuvis vakar per 25 min. pelnė 5 taškus, bet nuveikė daug nematomo darbo gynyboje.
Kitas CSKA legionierius iš Lietuvos Darjušas Lavrinovičius per 6 min. įmetė 2 taškus.
Eurolygos finaliniai mačai bus žaidžiami sekmadienį.