Ramūnas Šiškauskas sėdėjo paskutinis ant Maskvos CSKA atsarginių suolelio krašto, kai priešingoje Stambulo „Sinan Erdem“ arenos pusėje iš džiaugsmo siautėjo Pirėjo „Olympiakos“ krepšininkai.
Vos gavęs paguodos medalį už antrąją vietą, dukart Eurolygos čempionas iš karto šį nusiėmė nuo kaklo.
Finalo favoritu vadintas ir visas rungtynes pirmavęs Rusijos klubas sekmadienio naktį 61:62 pralaimėjo graikams, kai Georgios Printezis įmetė pergalingą dvitaškį, likus 0,7 sek. iki sirenos.
Prieš tai – likus iki mačo pabaigos 9,7 sek. – patyręs 32 metų lietuvis prametė du baudos metimus, kurie Eurolygos istoriją galėjo pasukti priešinga kryptimi.
Visi komandos draugai jau buvo palikę Maskvos komandos drabužinę „Sinan Erdem“ rūmuose, kai pusnuogis 198 cm gynėjas vienintelis iš žaidėjų krovėsi savo sportinį krepšį.
CSKA treneris Jonas Kazlauskas sėdėdamas ant kėdės drabužinės kampe įkyriai spaudinėjo savo telefoną, greta rinkosi daiktus Maskvos klubo fizinio rengimo treneris Evaldas Kandratavičius, o prie vienintelio žaidėjo pripuolė būrys Rusijos žurnalistų.
- Ramūnai, kas lėmė pralaimėjimą? - CSKA legionieriaus iš Lietuvos klausinėjo rusai.
- Reikia žiūrėti įrašą. Kažkuriuo momentu tikriausiai praradome žaidimo kontrolę. Per greitai leidom jiems mums pasivyti. Pabaigoje trečio ketvirčio ir ketvirtame kėlinyje jie atsigavo, ir viskas. Žaidimas tuo metu išsilygino, ir pabaigoje jau viską lėmė baudos. Blogai, kad leidome jiems per arti priartėti.
- Ar J. Kazlauskas per paskutiniąją minutės pertraukėlę sąmoningai nusprendė patikėti kamuolį jums, jog būtent jūs mestumėte baudas, kai varžovai mėgins prasižengti?
- Mes paprasčiausiai darėme bendrą derinį. Jeigu staiga vieną iš mūsų uždengtų, kiti turėjo būti taip pat pasiruošę. Buvo bendras planas – pirmiausia aš bėgu į kampą ir gaunu kamuolį, jeigu viskas pavyks. Jeigu ne – žaidžiame kitą variantą.
- Ar nervinotės stojęs prie baudų metimų linijos?
- Nežinau, man atrodo - nesinervinau. Stovėjau, regis, visiškai normaliai. Sunku pasakyti, kas nutinka, kai nepataikai. Jeigu žinotum, nuo ko tai priklauso, juk nepramestum.
- Ar po krepšiu sėdintys triukšmingi „Olympiakos“ sirgaliai netrukdė?
- Ne pirmas kartas, kai žaidžiu tokiomis sąlygomis. Teko žaisti arenose, kai buvo ir daugiau triukšmo. Tai tikrai ne ta priežastis, kodėl nepataikiau.
- Šį pralaimėjimą nulėmė ne tik tos dvi pramestos baudos. Kodėl staiga nelauktai subyrėjo komandos žaidimas?
- Reikia žiūrėti ir analizuoti. Ką mes blogai darėme, kai jie trečiajame ir ketvirtajame kėlinyje mus pasivijo. Reikia žiūrėti, kas tuomet buvo blogai, kad žinotume, jog tokie dalykai ateityje nesikartotų.
- Ką J. Kazlauskas per pertrauką kalbėjo drabužinėje, kai po dviejų kėlinių dar pirmavote 14 taškų?
- Neatsipalaiduoti ir žaisti iki galo.
- Ar komanda per anksti patikėjo pergale?
- Nemanau. Visi kalbėjo, kad reikia žaisti iki galo. Negalima atsipalaiduoti. Aš taip nepasakyčiau, bet sunku už visus kalbėti.
- Ar nebuvo komandoje panikos per paskutinę graikų ataką po tų nesėkmingų baudų?
- Visi, regis, suspėjome grįžti į gynybą. Negaliu dabar pasakyti, kas kur konkrečiai stovėjo. Reikia peržiūrėti. Bet tai jau nieko juk nepakeis. Tikrai nepasakyčiau, kad kilo kažkokia panika. Visi juk gynėmės, dar buvo likę atrodo 9 sekundės. Jie dar mėgino žaisti “du prieš du”, mes visi gynėmės. Tikrai niekas nepanikavo.
- 2009-aisiais Berlyne pralaimėjote Eurolygos finalą, kai prametei lemiamą tritaškį. Kuris mačas – dramatiškesnis?
- Tikriausiai – šis. Berlyne mes buvome beatsilieką 20 taškų, ilgai vijomės, daug jėgų paaukojome, kad sulauktume galimybės išplėšti pergalę tuo paskutiniu metimu. Dabar patys pirmavome 19 taškų. Taip pralaimėti žiauriau.
- Po tokios nesėkmės nesinori baigti karjeros?
- Ne (šypteli). Aš po kiekvieno sezono mąstau, ką darysiu toliau. Aš sprendžiu ne po kokių vienų rungtynių ar kažkokių nesėkmingų epizodų. Viską lemia savijauta.