Šaro legenda Eurolygoje nesibaigė

Jis sugrįžo į Eurolygos finalo ketvertą vedamas tos pačios svajonės.

Š. Jasikevičius dar prieš lemiamas dvikovas Stambule turėjo progą prisiliesti prie čempionų taurės, kurią į viršų per įspūdingą savo karjerą jau kėlė keturis kartus.

Per pusfinalio mačą jis padarė viską, kad dar sykį taptų čempionu, bet penktoji karūna penktadienio naktį nuskendo neramiose Bosforo sąsiaurio bangose.

Š. Jasikevičiaus kelias Stambule vėl susikirto su Jonu Kazlausko keliu, o paslaptingame tūkstančio ir vienos nakties mieste laimingai baigtis galėjo tik viena krepšinio pasaka.

„Šarūnas pasirodė nuostabiai, jis yra sukurtas didžioms rungtynėms, – po dramatiškos pergalės 66:64 pripažino aprasojusius akinius nusišluostęs Maskvos CSKA ekipos treneris. – Neabejojau, kad jis mums sukels daug rūpesčių.

Tai aukščiausio lygio įžaidėjas ir labai ryški figūra visose svarbiausiose rungtynėse.”

Stambule Šaras iš tiesų dar sykį įrodė, kad yra lemiamų dvikovų žaidėjas.

Per pusfinalio mačą vien pirmajame kėlinyje, kai „Panathinaikos” buvo susikrovęs 14 taškų persvarą (29:15), starto penkete mačą pradėjęs Š. Jasikevičius į CSKA krepšį įmetė 7 taškus – pataikė visus tris savo metimus.

Iš viso surinkęs 19 taškų ir 16 naudingumo balų jis buvo rezultatyviausias pusfinalio rungtynių žaidėjas. Dvi paskutines lemiamas šios dvikovos minutes „Panathinaikos” įžaidėją prižiūrėjęs Ramūnas Šiškauskas neslėpė, kad jam gintis nebuvo paprasta.

„Aišku, buvo sunku. Vienas mūsų tikslų buvo sustabdyti Dimitrį Diamantidį. Tai pavyko, bet tada iniciatyvos ėmėsi Š. Jasikevičius.

Jis ir pats pataikė, ir dar perdavimus dalijo”, – varžovą gyrė CSKA gynėjas.

„Šaras dabar išgyvena antrąją jaunystę, – pripažino J.Kazlauskas. – Kovotojo charakteris – pagrindinė jo savybė. Nuo pat mažų dienų jis buvo drąsus ir tiesiog įžūlokas. Be to, jis yra techniškas: meta, perduoda, labai greitai priima sprendimus.

Gaila, kad Lietuvoje daugiau nėra tokio lygio įžaidėjų.”

Pastarąjį dešimtmetį jų karjeros kreivės nuolat susikirsdavo, kai Šaras ir J. Kazlauskas kartu kopė į Europos krepšinio viršūnę.

1994-aisiais Tel Avive jie laimėjo Europos jaunių pirmenybes – tai buvo pirmas titulas ir prie Lietuvos rinktinės vairo atsidūrusiam Vilniaus krepšinio mokyklos direktoriui, ir Kaune krepšinio abėcėlės išmokusiam akiplėšiškam aštuoniolikamečiam gynėjui, o 2000-aisiais Sidnėjuje jau džiaugėsi olimpine bronza.

„Pirmieji mūsų titulai ir pirmosios pergalės atėjo kartu, – patvirtino J. Kazlauskas. – Šaras užaugo mano akyse.

Nors nebuvau pirmasis jo treneris, paskui visas vasaras jis praleido su manimi Lietuvos rinktinėse. Kai baigėsi tas jaunių amžius, aš buvau tas, kuris jį pakviečiau ir į vyrų rinktinę.”

„Jis buvo pirmasis, kuris manimi patikėjo. Tuomet nelabai buvau vertinamas ir dažniau sėdėjau ant suolo, – apie J. Kazlausko įtaką „Lietuvos rytui” Stambule patvirtino Š. Jasikevičius. – Kai man buvo 15 metų, Jonas buvo pirmasis, kuris man suteikė daug galimybių.

Jis norėjo, kad vesčiau komandą, kad būčiau vienas pagrindinių žaidėjų. Jaunimo laikų komandose būtent jis man patikėjo atsakomybę būti lyderiu.”

Nors krepšinio Europą pribloškė Šaro žaidimas Stambule, buvę jo bendražygiai visiškai nesistebi, kad keturiskart Eurolygos čempionas šį sezoną išgyvena antrąją jaunystę.

„Kadangi dirbau Graikijoje ir mačiau ankstesnius jo sezonus, man kildavo klausimų, kodėl juo nedaug naudojamasi, – analizavo J.Kazlauskas. – Galbūt toks yra Šaro charakteris, kad tiek daug pasiekęs jis anksčiau paprasčiausiai nenusiteikdavo toms eilinėms rungtynėms.”

„Jeigu treneris juo pasitiki ir leidžia žaisti, tai kodėl jis turėtų stebinti? Juk Šarui dar ne 50 metų, kad negalėtų žaisti”, – aiškino R. Šiškauskas.

„Po vasaros Lietuvoje jis buvo labai gerai pasirengęs sezonui. Jis buvo nepasisotinęs krepšinio, nes mūsų rinktinė Europos čempionate nepasiekė to rezultato, apie kurį mes čia visi svaigome ir svajojome, – puikiu bičiulio žaidimu nesistebėjo Darius Maskoliūnas, Stambule treniravęs Vilniaus „Lietuvos ryto” jaunimo ekipą. – Šaras dabar dirba su treneriu, kurio žaidimo sistemą žino idealiai.

Jie su Željko Obradovičiumi puikiai sutaria ir pažįsta vienas kitą. Šį sezoną visi pliusai jam tiesiog sukrito į visumą. Ir sportiniai dalykai, ir šeima, ir draugė graikė, ir namai Atėnuose. Jam patinka miestas, komanda, o tiek Eurolygų laimėjęs treneris moka maksimaliai juo naudotis.

Aišku, Šaras kaip maksimalistas galbūt mano, kad juo nevisiškai pasinaudojama, bet aš tikrai tikėjausi tokio gero jo žaidimo. Gal jau pernai jis būtų lygiai taip pat atrodęs, jeigu iki sezono pabaigos būtų likęs „Lietuvos ryte”.”

„Ir pernai Turkijoje jis atrodė tikrai gerai. Tik treneris (kroatas Nevenas Spahija. – Red.) nelabai pasitikėjo juo, o daugiau laiko aikštėje suteikdavo Roko Ukičiui”, – prisimindamas pernykštį sezoną pritarė Darjušas Lavrinovičius, visiškai nenustebęs dėl gero Šaro žaidimo.

Maskvos CSKA aukštaūgis kartu su Š. Jasikevičiumi 2011-ųjų gegužę laimėjo Turkijos pirmenybes vilkėdami Stambulo „Fenerbahce” marškinėlius.

„Šarui atitenka 50 proc. nuopelnų, kad per finalą mes įveikėme Stambulo „Galatasaray”. Kai jis eidavo į aikštę, visi žinodavo, ką žaidžiame, kaip žaidžiame, ir gerai žaisdavome.

Tačiau mūsų žvaigždė buvo R. Ukičius. Kroatas žaisdavo 25 min., o Šaras – 15. Ir taip per tas 15 minučių treneris dar jį keisdavo tris kartus, – prisiminė D. Lavrinovičius. – Viskas priklauso nuo trenerio pasitikėjimo. Jeigu treneris jį suteikia žaidėjui, viskas bus gerai.”

Stambulo tribūnos ovacijomis iš aikštės išlydėjo keturiskart Eurolygos čempioną.

„Jis suteikia visiems pasitikėjimo. Jis ir komandos lyderis, ir autoritetas visai komandai.

Jis visiems žaidėjams yra pavyzdys, kaip turi elgtis kiekvienas žmogus.

Kada reikia pajuokauti ir atsipalaiduoti, o kada – susikaupti ir negalvoti apie nieką kita, išskyrus rungtynes ir pergalę”, – su ilgesiu apie kartu ir Lietuvos rinktinėje, ir Turkijos klube su Šaru praleistus sezonus pasakojo D. Lavrinovičius.

Į Eurolygos viršūnę pirmąsyk užlipęs CSKA aukštaūgis neslėpė, kad dabartinis Maskvos klubo įžaidėjas Milošas Teodosičius jo širdyje iki šiol nepakeitė Šaro.

„Jų žaidimo stilius labai panašus. Tiktai Šaras turi stipresnį charakterį. Daugiau noro. Daugiau lyderio bruožų”, – „Lietuvos rytui” atvirai pripažino D. Lavrinovičius.

Charizmatiškas „Panathinaikos” įžaidėjas Stambule neiškovojo penktojo čempiono titulo, bet tikrai nesugadino savo legendos. Ar dar bus proga sulaukti laimingesnės jos pabaigos finalo ketvertų turnyruose?

„Tokių dalykų niekuomet negali žinoti, todėl į kiekvieną mačą turi žiūrėti kaip į paskutinį. Tai labai skambūs žodžiai, bet taip iš tiesų yra. Niekada negali žinoti, ar žaisi dar kitame finalo ketverte. Galbūt tai viskas”, – ištarė Šaras.

Ir pusfinalio rungtynių dieną Stambule netikėtai prapliupęs lietus atrodė lyg jo atsisveikinimo ašaros.

Po pusfinalio mačo su Maskvos CSKA Šarūnas Jasikevičius neslėpė, kad grįžęs iš Stambulo apsispręs, ar šią vasarą padės Lietuvos rinktinei kautis dėl olimpinio kelialapio į Londoną: „Šnekėjau su Kęstu (K.Kemzūra. – Red.) prieš savaitę ir jis žino mano poziciją. Turiu jam atsakyti greitai, bet dar nežinau, ką atsakysiu.

Žinau, kad galiu kitą sezoną jau nelabai patempti, jeigu visą vasarą žaisiu. Kita vertus, labai norisi žaisti rinktinėje. Tokia yra dilema. Suprantu, kad per ilgai viską mąstau, bus kaip bus. Reikės po finalo ketverto susėsti su šeima ir nuspręsti. Aš tuos minusus ir pliusus dėlioju labai ilgai. Jau dvidešimt kartų esu atsiprašęs K. Kemzūros, kad neduodu atsakymo. Bet jis, tikiuosi, supranta, mane.”