Martynas Gecevičius iš Stambulo parsivežė geriausią dovaną gimtadienio proga. Lietuvos rinktinės gynėjas su „Olympiakos” tapo Eurolygos čempionu, nors prieš turnyrą Pirėjo klubo niekas rimtai nevertino.
Eurolygos finalo ketverte jis nežaidė nė vienos minutės, tačiau amžiams įrašė savo pavardę į krepšinio metraštį.
M.Gecevičius tapo tik šeštuoju per visą istoriją žaidėju, kuris laimėjo ir Eurolygos, ir Europos taurės varžybas.
Rytoj 24-ąjį gimtadienį švęsiantis vilnietis sekmadienio vakarą su Pirėjo „Olympiakos” klubu triumfavo Stambulo „Sinan Erdem” arenoje, kai lemiamame finalo mače Graikijos klubas sensacingai 62:61 palaužė favoritais vadintus Maskvos CSKA krepšininkus.
– Martynai, įvyko stebuklas? – po finalo dramos naujojo Eurolygos čempiono paklausė „Lietuvos rytas”.
– Visą sezoną visi kalbėjo, kad mes esame kovinga komanda.
Įrodėme tai dar kartą, kovodami iki pat galo.
Aišku, labai prastai pradėjome rungtynes. Kai Milošas Teodosičius (CSKA įžaidėjas. – Red.) įmetė tuos tris tritaškius paeiliui, buvome duobėje. Ir didelėje.
Bet ketvirtojo kėlinio pradžioje įmetėme kelis tritaškius, ir CSKA kilo įtampa. Paskui puikiai gynėmės, pavyko sugrįžti į kovą ir viską nulėmė paskutinės sekundės.
O tada truputį sėkmės, truputį kokybiško žaidimo, viskas susidėjo į vieną krūvą ir gavome atpildą už visą sezoną.
– Kai likus 9,7 sek. iki rungtynių pabaigos Ramūnas Šiškauskas stojo prie baudų metimo linijos, o jūsų komanda atsiliko 60:61, ar tikėjotės, kad patyręs CSKA gynėjas prames abu metimus?
– Kažkodėl maniau, kad vieną prames. Gal negražu sakyti kaip lietuviui, bet tikėjausi, kad vieną prames. Bet kad abi – tikrai ne.
– Ką galvojote prieš lemiamą savo komandos ataką?
– Visi nuo suolo atsistojome ir drebėjome, kad tik ji baigtųsi laimingai.
Kamuolį turėjo Vasilis Spanoulis, kaip ir dera lyderiui. Jis galėjo arba pats mesti, arba perduoti kamuolį.
Jis idealiai perdavė kamuolį Georgui Printeziui. Tai buvo geriausias viso sezono perdavimas. O pats G.Printezis turbūt vienintelis Europoje pataiko tokius metimus. Jis visą sezoną treniravosi taip mesti.
Visi tikėjome tuo metimu, kamuolys įkrito, o kas darėsi po to, visi patys matėte.
– Dabar G.Printezį iki gyvenimo pabaigos vaišinsite ir pietumis, ir vakariene, ir kuo jis tik panorės?
– Visi vieni kitus vaišinsime. Ne kiekvienas laimi Eurolygą ir ne kiekvienas turi tokią galimybę. Tai tapo istorija ir esame tikrai laimingi.
– Finale neteko išbėgti į aikštę. Ką reiškia tokį mačą žiūrėti nuo atsarginių suolo?
– Tai turbūt vienos įtempčiausių rungtynių per mano karjerą.
Nesvarbu, žaidi ar ne, vis tiek net ir sėdint ant suolo yra didžiulis noras laimėti, slegia didelė įtampa, norisi, kad komandai sektųsi.
Kai nežaidi, gal netgi sunkiau.
O dabar viskas jau gerai, įtampa atslūgo, laimėjome ir esu labai laimingas.
– Varžovai greitai atsiplėšė ir pirmavo net 19 taškų. Apie ką kalbėjotės per pertrauką drabužinėje?
– Treneris pabrėžė, ką turime truputį pakeisti, ir sakė žaisti iki galo.
Niekas nesibaigia, vis dėlto čia – finalas ir tokiuose mačuose dažnai visko nutinka. Nemanau, kad tai pirmas kartas, kai viskas apsiverčia aukštyn kojomis.
– Šioje „Sinan Erdem” arenoje pernai iškovojote pasaulio čempionato bronzą su Lietuvos rinktine, dabar – nauja ryški pergalė.
Gal lentą iš parketo išsiplėšite prisiminimui?
– Ne, tikiuosi čia dar sugrįžti – dar kokį nors titulą pasiimti. (Šypteli.)
Bet gyvenime nieko negali žinoti – galbūt visai neteks daugiau finalo ketverte žaisti.
Gyvenimas nenuspėjamas, todėl dabar esu labai laimingas.
– Ar Eurolygos titulas – svarbiausias per karjerą?
– Visi titulai man yra malonūs: ir pasaulio čempionato bronza su rinktine, ir su „Lietuvos rytu” iškovota Europos taurė, ir LKL ar BBL pergalės.
Aišku, Eurolyga – aukščiausias lygis. Tai pirmasis mano sezonas užsienyje, todėl nėra daugiau ko norėti.
– Ar tikėjotės nukeliauti iki viršūnės, kai vasarą pasirašėte sutartį su „Olympiakos”?
– Tada dar nebuvo sudėliota visa komanda. Aišku, žinojau „Olympiakos” vardą, bet buvo kalbų, kad klubas apkarpė savo biudžetą ir nusprendė žengti kita kryptimi.
Tai pasiteisino. Tiesiog juodas darbas, truputį patirties, truputį jaunystės, ir mes – čempionai.
– „Olympiakos” marškinėlius iki šiol vilkėjo daug lietuvių: Artūras Karnišovas, Eurelijus Žukauskas, Renaldas Seibutis, Arvydas Macijauskas, Linas Kleiza.
Sulaukėte iš jų pasveikinimų, kai atsidūrėte Stambule?
– Pasveikino tik kai kurie „Lietuvos ryto” žaidėjai ir artimiausi žmonės. Galbūt dar sulauksiu daugiau žinučių.
– L.Kleiza su „Olympiakos” 2010-aisiais pralaimėjo Eurolygos finalą. Dabar turite teisę reikalauti, kad Linas pastatytų alaus, o Pirėjo klubo šeimininkai jums mokėtų nemažesnę nei jam algą...
– Čia buvo skirtingi metai, skirtingos komandos, skirtingi finalai. Toks yra krepšinis. (Šypsosi.)
– Ar esate patenkintas savo vaidmeniu ekipoje šį sezoną?
– Eurolygoje nežaidžiau tiktai trejų rungtynių. Vienų su Sienos „Montepaschi” ketvirtfinalyje ir abejų čia, Stambule.
Kiek teko žaisti, viskas buvo neblogai. Čia – jau trenerio sprendimas, dėl kurio tikrai negaliu pykti. Kaip matote, viskas pasiteisino.
Nelaikau jokio pykčio ir žiūriu į priekį.
– Jums buvo numatytas V.Spanoulio dublerio vaidmuo. Kuo išskirtinis „Olympiakos” lyderis, pripažintas naudingiausiu finalo ketverto žaidėju?
– Jis tikras lyderis ir aikštėje, ir už jos ribų. Esu nustebęs ir dėl jo charakterio, ir bendravimo, ir požiūrio į kitus.
Teko matyti tokio lygio žvaigždžių, o jis – labai paprastas – normalus žmogus. Dešimt balų.
– Pirmąsyk per karjerą dirbate su Dušanu Ivkovičiumi. 68-erių serbas neatsitiktinai vadinamas serbų krepšinio mafijos krikštatėviu.
Kaip vertinate trenerį, kuriam antrąsyk su „Olympiakos” pavyko triumfuoti Eurolygoje?
– Griežtas, turi savo principus, taisykles ir jų tvirtai laikosi. Tikriausiai todėl yra tiek pasiekęs ir taip gerbiamas treneris.
Kiek dirbau su serbais, visi jie kelia tuos pačius reikalavimus. Privalai laikytis drausmės, nepažeidinėti režimo, visa komanda visur kartu, vienodai apsirengusi ir kiti panašūs dalykai.
– Kaip Eurolygos čempiono titulas gali atsiliepti jūsų ateičiai Pirėjo klube?
– Dar nežinau. Klubo vadovai, kiek teko bendrauti, kol kas buvo patenkinti.
Baigsis sezonas, vyks naujos kalbos. Pernai vasarą pasirašiau sutartį pagal formulę „1 plius 1”. Jeigu jie norės, kad likčiau, – jokių problemų.
– Nebus daug laiko švęsti, nes jau ketvirtadienį prasideda Graikijos lygos finalas su Atėnų „Panathinaikos”.
Prieš sezoną buvo svarbiau laimėti Eurolygą ar Graikijoje įveikti amžinus varžovus?
– Viskas svarbu. Laimėjome Eurolygą, bet tikrai nenorime sustoti. Nesiteisinsime, kad dabar galime pralošti Graikijoje.
Labai norime laimėti ir čempionatą, nes „Olympiakos” to ilgai nėra pavykę padaryti. Esame neblogos formos, todėl turime gerų galimybių pasiekti dar vieną tikslą.
– Ar užteks komandai emocinių jėgų?
– Esame jauna komanda. Nesame išlepinti pergalių. Turime griežtą trenerį, kuris visus pastatys į vietą. Viskas bus gerai.
Turi jau du trofėjus
Martynas Gecevičius tapo tik šeštuoju krepšininku, kuris laimėjo ir Europos taurę, ir Eurolygą. Vilnietis 2009-aisiais su „Lietuvos rytu” triumfavo Europos taurės varžybose, o sekmadienio vakarą su komandos draugais iš Pirėjo „Olympiakos” šventė pergalę Eurolygoje.
Be jo, du prestižinius Europos klubinio krepšinio trofėjus savo kolekcijoje dar turi Robertas Javtokas (2005 m. iškovojo Europos taurę su „Lietuvos rytu”, o 2007 m. laimėjo Eurolygą su Atėnų „Panathinaikos”), graikai Lazaros Papadopoulos ir Antonis Fotsis, serbas Dejanas Tomaševičius ir ispanas Ricky Rubio.